Vilniuje gausu festivalių.
Ir visi jie – išskirtiniai.
Ne šiaip sau pasirinktos meno šakos sukauptų turtų demonstracija varguoliams.
Dažniausiai tie festivaliai – tai savotiškas langas, per kurį galima plačiau pasižiūrėti į pasaulį, iš arti pamatyti tokius dalykus, apie kurių egzistavimą (jei nesi tos srities specialistas) net neįtarei.
Pirmą kartą susidūrusi su „Ship of fools“ nesupratau nei kas tai per žmonės, ką jie veikia ir kaip gyvena. Žinoma, teisindama savo neįžvalgumą turėčiau pridurti, jog pirma pažintis su laivo aktoriais įvyko jau po vidurnakčio, gurkšnojant ouzo (anyžinė degtinė) keistai dekoruotame laive. Visi labai draugiški, laisvai bendraujantys ir atviri – netrukus buvo surengta ir ekskursija po laivą. Kitą dieną aplankius jų pasirodyme, atsiskleidė daugiau detalių apie šį olandų projektą, plaukiojantį po pasaulį.
Oskaro Koršunovo teatras kviečia į naujausią savo spektaklį William Shakespeare „HAMLETAS“, įvyksiantį vasario 25 d., Ūkio banko teatro arenoje, Vilniuje. Tai vienas asmeniškiausių Oskaro Koršunovo spektaklių, dažnai teatro kritikų lyginamas su paties režisieriaus charizmatiška asmenybe. Kaip sako pats Koršunovas, „Shakespeare`o „Hamletas“ išreiškia režisieriaus kartos dvasią, kartos, kuri gyvena ne realiame pasaulyje, o erotizuotoje iliuzijoje, ir yra apskaičiuojanti, prisitaikanti, patenkinta savimi ir kartu nesubrendusi daryti suaugusiam žmogui būtinų sprendimų.“ Daugiau informacijos čia.
Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubiliejinis vakaras. Režisierius šventė 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.
Dažnai iš žmonių, o dar dažniau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kamerinis teatras turi kažkokią malonią, šildančią, kūrybišką aurą. Tuo įsitikinau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti dienos metu fojė ir klausytis malonios tylos, kurią kartas nuo karto suvirpina scenoje berepetuojančių aktorių balsai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, draugišką ir netgi šeimynišką atmosferą. Pasak Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teatras galima suprasti labai įvairiai. Tai gali būti pastatas, tai gali būti ir žmonių kolektyvas, kurie kuria sceninį meną, ir netgi vienas žmogus, kuris per savo personažą gali atlikti savotišką išpažintį, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrą. Pats režisierius į pirmą vietą iškelia žmonių kolektyvą, kurie kūrybos procese tampa savotiškais vienminčiais, „juos idealiu atveju jungia bendros idėjos, bendras estetinis pasaulio supratimas“. Būtent apie tokius dalykus ir kalbėjausi su režisieriumi Stanislovu Rubinovu vieną lapkričio popietę.
Greta Klimavičiūtė-M. kalbina režisierių Stanislova Rubinovą.
Šaltą sausio 22-os dienos vakarą Kauną sušildė trečiasis Teatro Fantomo vakaras. Sušalusias kauniečių širdį kurstė spektaklis „Geležis ir sidabras“ (inscenizacijos autorius, režisierius ir aktorius – Rolandas Kazlas). Šis vakaras iš ankstesnių išsiskyrė: teatro (nors ir lėlių) aplinka, ne tik jauni, bet ir subrendę veidai, sausakimša, jauduliu alsuojanti ir nekantruojanti žiūrovų salė.
Kartais po spektaklio išeini iš teatro ir jautiesi fantastiškai gerai. Lipi į troleibusą su šypsena iki ausų, o aplinkiniai nesuprasdami žiūri į tave, kaip į pamišėlį. Kartais išeini iš teatro blogos nuotaikos ir troleibuse žiūri į besišypsančius, kaip į pamišėlius: „Anoks čia džiaugsmas, spektaklis prastas, kėdės kietos, dvi valandas riekėjo sėdėti, lauke šalta ir dar kažkas sugeba šypsotis!“, pamanai pats sau vienas sėdėdamas troleibuso gale. O kartais būna ir taip, kad išeini iš teatro į lauką ir būni toks susimąstęs, jog net nepastebi, kaip atsidūrei namuose, net nepameni, kad važiavai troleibusu.
Mano pirmoji pažintis su Kauno Kameriniu teatru prasidėjo spektakliu „Pirmas kartas“ (rež. Stanislovas Rubinovas, vaidina Simona Bladženauskaitė ir Gintautas Bejeris). Programėlėje yra parašyti pjesės autoriaus lenko Michal Walczak žodžiai: „Jos pamatas – laukinė, audringa ir tragikomiška sumaištis tarp šiuolaikinių Jo ir Jos, tarpusavio nesusipratimai su visu situacijų žiaurumu ir humoru“. Taikliau niekas ir negalėtų pasakyti apie patį spektaklio turinį. Tačiau spektaklį sudaro ne tik turinys…
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
