Gairių archyvas: šiuolaikinė tapyba

Frieze Art Fair 2011 ir pasenusių hipių karta

buvau maciau parasiau Frieze Art Fair 2011 ir pasenusių hipių karta

Pasveikinkite mane sugrįžus į rašančiųjų ratą… Taip, žinau, jog žadėjau labai suaktyvėti dėstant savo mintis virtualioje erdvėje, tačiau šiuo metu panašu, jog įklimpau į didelį liūną, kuomet pamatau, išgirstu, sutinku ir susidomiu daugiau dalykų nei kad turiu laiko jais pasidalinti su kitais, nors ir labai to noriu. Fotoaparato kortelė perpildyta, video įrašai nebetelpa į hardą, kalendorius vis aktyvėja, o galvoje kartais viena mintis staigiai perkerta kitą. Panikos kelti nesinori, pilatės kvėpavimo pratimų daryti nemoku, tad tenka gaudyti orą ir leisti sau tiesiog persipildyti, tikintis, jog kažkurį momentą viską pervirškinsiu ir iššausiu kokį bestselerį arba ne taip optimistiškai būsiu priversta imtis neplanuotų poilsio atostogų.

Šiame straipsnyje noriu parašyti apie šių metų Frieze Art Fair Londone, tačiau kai tik pradedu apie ją galvoti, galvoje iškarto sušmėsčioja tik prieš savaitę užbaigtas “Kūrybiškumo Kioskas” Lietuvoje, kurio metu lankantis po skirtingiausius miestus teko pajusti vietinį kūrybos pulsą, nuo labai sėkmingų kūrėjų, dirbančių industrijoje iki nerealių darbų ir kinetinių skulptūrų mažuose Telšiuose prie ežero, diskotekų, striptizo stulpo, “Pasimatymo” picerijos bei stulbinančių galerijų, kurios visą dieną stūkso tuščios.

Skaityti toliau be komentarų…


Atgal į ateitį: Lietuvos jaunieji tapytojai (I dalis)

grafika Atgal į ateitį: Lietuvos jaunieji tapytojai (I dalis)

Jonas Jurcikas. „Laiminga pabaiga”

“Tam, kad tapytų, žmogus turi tikėti tuo, ką daro, prisiimti vidinę atsakomybę. Būdamas apsėstas galiausiai patiki, kad tapyba gali pakeisti žmones. Bet nieko negalima padaryti be aistringo pasišventimo. Geriau jau tada pamiršti šį reikalą. Nes iš esmės tapyba yra visiškas idiotizmas.” – Gerhard Richter.

Tapyba mirusi. Tegyvuoja tapyba. Tapyba numirė ir prisikėlė per pastaruosius pusantro šimto metų gal kokius tris kartus. Vieni puldavo kruopščiai grimuoti lavoną, o kiti ne mažiau aršiai kalė vinis į karstelį. Tapyba yra mirusi lygiai taip pat, kaip mirusi lotynų kalba: naudojama specifiniais atvejais, entuziastai jos mokosi, aplinkiniai gūžčioja pečiais ir nelabai supranta, kam jos išvis reikia.

Skaityti toliau be komentarų…


Jaunojo tapytojo prizas: tinkamu laiku, tinkamoje vietoje (reportažas iš 2011 JTP apdovanojimų vakaro)

naujienjuoste Jaunojo tapytojo prizas: tinkamu laiku, tinkamoje vietoje (reportažas iš 2011 JTP apdovanojimų vakaro)

Spalio 28 dieną, penktadienį, Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas“ įvyko ilgai laukti projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ apdovanojimai.

Skaityti toliau be komentarų…


Interviu su parodos „Kintamumo žymės“ autoriais

kintamumo žymės

Edgaras Andriūnas

Birželio 24 dieną 19 val. „Menų centre“ (daukanto g. 28) bus atidaryta dviejų jaunosios kartos menininkų paroda „Kintamumo žymės“.  Paroda kalba apie kintančias struktūras, formas, žmogaus ir jo aplinkos bei daiktų transformacijas. Audrius Šidlauskas transformacijų suvokimą išreiškia naudodamas fotografijos techniką, tuo tarpu Edgaras Andriūnas pristato šiai tematikai sukurtus tapybos darbus. Abu menininkai dirba kartu, nagrinėja tas pačias tematikas ir siedami skirtingas technikas siekia išvystyti, autorių teigimu, iki beprotybės sukrečiančius vaizdus. Nors abu menininkai yra jaunosios kartos atstovai, tačiau kartu jie stengiasi parodyti savo požiūrį į kūrybą bei jos pateikimą žiūrovui. Siūlome interviu su autoriais.

Gintarė Žitkevičiūtė. Kaip pradėjote kurti, kodėl pasirinkote būtent tapybos ir fotografijos technikas?

Edgaras Andriūnas. Tapyba – tai beveik visas mano gyvenimas. Aš ties ja gyvenu, ties ja alsuoju, ties ja prabundu, džiaugiuosi. Ji užima daugiausia mano laiko. Jei jos nebūtų, aš būčiau tiesiog pilkas žmogus. Mano tėvai nebuvo menininkai, bet jie gana anksti pastebėjo, kad turiu meninių įgūdžių. Vidurinėje buvau visiškai negabus tiksliesiems mokslams: matematikai, fizikai bei chemijai. Jei atsakymą reikėdavo gauti skaičių, man išryškėdavo kažkokie neaiškūs simboliai. Baigęs vidurinę jau tvirtai žinojau, kad stosiu į tapybą. Buvau tikras, kad tikrai įstosiu į Dailės Akademiją.

Skaityti toliau be komentarų…


Šiek tiek poezijos tapyboje. Aistė Gabrielė Černiūtė ir Linas Gelumbauskas

linas-gelumbauskas_exellent

Linas Gelumbauskas „Exellent“

Norėčiau supažindinti su dviem menininkais – Aiste Gabriele Černiūte ir Linu Gelumbausku. Jie nėra brolis ar sesuo, žmona ar vyras. Tiesiog neseniai bendrą parodą „Būsenos“ viename Vilniaus prekybos centrų („Domus galerija“) esančioje parodinėje erdvėje-salone („Meno zona“) surengę draugai ir kolegos.

Tarp jų galima surasti glaudokų saitų. Pavyzdžiui, Linas Aistę kažkada pavadino savo tapybine seserimi. Kažin ar dabar ir pats galėtų paaiškinti, ką to norėjo pasakyti, tačiau akivaizdu – meninės giminystės tarp jų esama. Visų pirma dėl to, kad abu (ir netgi panašiu metu) baigė Vilniaus dailės akademiją. Tą pačią – tapybos – katedrą. Dar toks sutapimas – abu gimę ir augę Kaune… Bet čia jau senos ir pamirštos istorijos…

Svarbiausia, kas juos jungia – aliejinis dažas. Aistė ir Linas yra tapytojai iki kaulų smegenų. Tokie, kurie nei už ką ir į nieką neiškeis aliejinių dažų ir drobės. Tai esminė, substanciali medžiaga, kurios dėka jie eina tolyn. Antras autorius siejantis dalykas – storas, „sviestiškas“ – ,,ūkiškas” dažo tepimas. Abu mėgsta pastozišką tapybą. Linas, galbūt, labiau vertina ilgesnius, platesniu potėpius. Aistė, turbūt, pripažįsta trumpesnius teptukų kirčiavimus į pagrindą. Linas iš dažų formuoja reljefus, Aistė pastaruoju metu lipdo netgi aliejines figūrėles – vadinamus dažažmogius. Trečias jungiklis – kolorizmas. Spalva Aistės ir Lino darbuose yra problema Nr. 1. Gal tai yra per daug specializuota – pripažįstama ir vertinama tik pačių tai darančiųjų (t.y. tapytojų) sferose. Panašiai kokie kompozitoriai jaudinasi dėl kokios nors tonacijos ar garso.

Skaityti toliau be komentarų…


Tapyba yra ritmas ir mąstymas vaizdais. Pokalbis su Kaziu Varneliu apie jo kūrybą

Varnelio muziejus

Nuotraukų autorius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokykloje, Vienos meno akademijoje tapybą studijavęs menininkas išgarsėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čikagoje ir Stokbridže) savo dekoruotomis bažnyčiomis ir, svarbiausia – op meno, minimalizmo stilistikai priskiriama tapyba bei erdvinėmis konstrukcijomis. Jo darbų yra šešiuose JAV muziejuose, privačiuose rinkiniuose. Visą gyvenimą K. Varnelis taip pat kolekcionavo įvairius su Lietuvos istorija ir kultūra susijusias vertybes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eksponatus. 1998 metais menininkas ir kolekcionierius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolekciją jis padovanojo Tėvynei. Vilniuje veikia Kazio Varnelio namai-muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Skaityti toliau be komentarų…


Puslapis 1 iš 3123
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)