Kai kurios erdvės kuria savo vertę per estetiką ir vizualumą, patraukdamos žiūrovą įdomiu interjeru ir sukurta atmosfera. Tačiau turbūt visi pritartumėte, jog tai ne vienintelis elementas verčiantis mus lankytis ir užsukti į kai kurias vietas nuolatos, susitikti čia su savo draugais ir naujais žmonėmis, bendrauti ar užsiimti kokia mėgiama veikla. Sakyčiau, erdvių skirstymas į formalias ir neformalias yra labai taiklus ir jaučiamas. Neformalios erdvės dažnai būna pačios mieliausios jaunam žmogui – čia nereikia rūpintis kad susikūprinęs ir netvarkingai sukryžiavęs kojas sėdi ant žemės, kad foteliai ir sofos labai nudrengti ir dulkini, kad visi rūko viduje ar kad kas tave nužvelgs įtartinu žvilgsniu, jeigu prieisi tiesiog pasilabinti su pirmą kartą matomu žmogumi.

Deja tokių erdvių yra mažai, jos neturi formalių dokumentų, kavinių ar meno centrų statusų, veikia tiesiog entuziastų dėka, kurie gyvena tuo ką daro ir daro tai dėl ko gyvena. Jeigu suregztumėte idėją atidaryti nišinę, neformalią erdvę, turbūt šiuo metu tam pati tinkamiausia vieta būtų Berlynas, kur nekilnojamo turto kainos ir įstatyminė bazė leidžia mieste atsidurti skirtingiausiems inkliuzams. Tuo tarpu Londonas stengiasi ir kapanojasi, tačiau tenka ir pakovoti. Šį kartą pristatau “The George”, jį galima būtų pavadinti tiesiog bendruomenės/meno/kūrybingumo erdve, kurioje renkasi jaunimas arba vyresni atviro mąstymo žmonės ir įvairiausių menų entuziastai, o aktyviausiai bene reiškiasi muzikantai.