
Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

Kelionę pradėjom su daugmaž 3,54 euro ir be nustatytos nakvynės vietos („Coutch Surfinge skaičiau kad kažkur senamiesty yra burleskos teatras – kabaretas kuriame priima nakvoti!”, – tai kažkodėl skambėjo kaip neblogas planas). Gana logiškas sprendimas buvo tuos pinigus investuoti į porą puodelių kavos, kadangi maistas kaip koncepcija nėra labai įdomus, juo labiau, kad turėjom keistos formos sumuštinių. Kurį laiką paklaidžiojam Taline ir patekom į laiko duobę, nes Estijoje viskas vyksta lėtai – sekmadienį atrodė, kad mieste praleidom bent kelis metus, o festivalis niekados nesibaigia.

Kiekvienas mūsų kažkuo gyvena, kažko laukia ar siekia. Žmonėms, užsiimantiems kūryba, tai ypač svarbu – skirtingos idėjos, projektai, jų sėkmės ir nesekmės, nenumatytos akimirkos, staigmenos. Visuomet su nuostaba pagalvoju apie žmogaus gyvenimo etapą, kuomet patirtis kalba pati už save ir amžius tarsi savaime suteikia vertę, priverčia tuos pačius dalykus atrodyti kitaip. Žmonės kitaip dar vadinami legendomis traukia daugelį, mėgstama apie juos rašyti, kurti filmus, kartoti jų išsireiškimus ar skaityti interviu, tarsi tai būtų vertinga mokomoji medžiaga ar įkvėpimo šaltinis.
Atsakyti į klausimą, kodėl tokios asmenybės susilaukia tiek dėmesio, nėra labai sudėtinga. Dėja, tik nedaugelis mūsų sugeba gyventi taip kaip jiems patinka, suprasti, kuo nori gyventi ir tuo užsiimti ir galų gale perkopus šešiasdešimtmetį teigti, jog dar jaučia aplinkos pulsą, trendus ar tuo labiau yra viso to dalis. DJ Derek yra būtent tokia asmenybė – vis dar aktyvus ir laukiamas muzikos scenoje, nuolatos supamas jaunimo bei dirbdamas išsvajotomis darbo valandomis – nuo 9 vakaro iki 5 ryto.
„Esu Nick Bertke, labiau žinomas kaip POGO. Aš tas vaikinas, kurio vardas glaudžiasi po Alice, Upular, Skynet Symphonic ir panašiais remiksais. Gyvenime praleidau labai daug laiko kurdamas muziką. Ji šiuo metu yra viskas, ką aš darau. Dirbau Disney, Pixar, Showtime studijose, esu radęs save „Wall Street“ žurnale. Atlikau „YouTube“ organizuotą pasirodymą Guggenheim‘o muziejuje. YouTube pagalba man pavyko pasidalinti savo muzika su daugiau nei 12 milijonų žmonių. Jiems esu skolingas visą save už nesuskaičiuojamą meilę ir paramą. Šiuo metu mano galutinis tikslas yra pasidalinti savo kuriama muzika su pasauliu, ir esu amžinai dėkingas visiems, kurie padėjo man tai realizuoti.“
“My name is Nick Bertke, better known as Pogo. I’m the chap behind such movie remixes as Alice, Upular and Skynet Symphonic, and I’ve spent so much time making music that it’s now all I do with my life. I have worked for studios including Disney Pixar and Showtime, found myself in the Wall Street Journal, performed for YouTube Play at the Guggenheim Museum, and have managed to share my music with over 12 million people on YouTube to whom I owe everything for their overwhelming love and support. It’s my ultimate goal to share my music with the world, and I’m eternally grateful to everyone who has helped me to make this happen.”

Kai baigiasi muzika (Dieve, kaip tai iš vis įmanoma?), tada įjungiamas youtube.com (pažįstamas jausmas?). Tačiau jei nežinai, kas visada leidžia „gerą“ muziką, tada ši, populiarumo spinduliuose besimaudanti, programa gali nuvesti dviem keliais. Pirmas. Imi eiti senai išmintu taku ir tikėtis, kad viena ar kita grupė tame take kokį naują medį užaugino.