Gairių archyvas: šiuolaikinė architektūra

Miestas, kuriuo negaliu tikėti: Arcosanti

architektura Miestas, kuriuo negaliu tikėti: Arcosanti

Esu toks tiesaus sukirpimo miesto vaikas, kad atrodo keista, kaip dar neturiu troleibuso ūsų ir kartoninio kavos puodelio vietoj dešinės rankos. Voliojuosi pievose kiek telpa, bet paskui kaip į musgaudį lekiu ten, kur yra gatvės ir koks nors šviesoforas. Skaitydama Bukowskio „A poem is a city“ apsiverkiu. Ir pati poetizuoju tą smogą bei mūrą iki persivalgymo – jau paauglystėj, kai žodžiai ėmė dėliotis į kažkokią giliai stalčiuje slepiamą kūrybą, į ją vis įlįsdavo suvelta urbanistika. Kūryba jau seniai išaugta ir išsižadėta, bet liko tas iškrypėliškas pomėgis įsivaizduoti, kad miestas yra mane priglobiantis, maitinantis ir kartais man paklūstantis gyvūnas. Kad visi tie laidai, vamzdžiai ir kaminai veda į kažką mėsingo ir plakančio, ką kartais gali išgirsti vienas naktį stotelėje.

Skaityti toliau be komentarų…


Siauriausias (ir įdomiausias?) namas Varšuvoje

naujienjuoste Siauriausias (ir įdomiausias?) namas Varšuvoje

Atleiskit man už pigų pokštą, bet, pasirodo, ir Varšuvoj galima gyventi. Ką ten Varšuvoj, galima net pusantro metro skersgatvyje, ir ne tik už konteinerio, užsiklojus laikraščiu.

Skaityti toliau be komentarų…


Belaukiant Roskilde festivalio: Why Don’t We Do It On The Stairs?

architektura Belaukiant Roskilde festivalio: Why Dont We Do It On The Stairs?

Jau nuo 1971 metų Roskilde garsėja kaip vienas žinomiausių kultūros, muzikos, idėjų bei žmonių festivalių Europoje. Negalėčiau teigti, jog šis festivalis didelį dėmesį skiria šiuolaikinio meno scenai, tačiau neabejoju, jog norint tiesiog sužinoti ir pajausti kas yra festivalis puikus pasirinkimas būtų atvykti būtent čia. Tačiau šį kartą kalbėsime ne visai apie festivalį, bet daugiau apie architektūrinius sprendimus. O tiksliau apie 2011 metais Roskilde festivaliui statomą originalią ir kūrybišką kultūros platformą, suteiksiančią galimybę dar labiau įsijausti į bendrą atmosferą, bendrauti bei džiaugtis vasara.

Skaityti toliau be komentarų…


“ROTOR” arba poetiški nardytojai po konteinerius

architektura ROTOR arba poetiški nardytojai po konteinerius

Truputis industrijos ir šiukšlių. Ir stulbinantis rezultatas, bet jie greit jį išardys, todėl skubėkit pamatyti. Tai Rotor – jaunų belgų kūrėjų grupė, kurią žymus kritikas Aaron Betsky po jų pasirodymo Venecijos bienalėje pristatė kaip architektus, menininkus, filosofus ir antropologus.

Grupė, įkurta Maarten Gielen ir Tristan Boniver, sėkmingai dirba jau šešerius metus. Jų kūriniai – trumpalaikiai, lengvai išardomi architektūriniai objektai, interjero elementai ir baldai. Bet jie tokie ne dėl kūrėjų jaunatviško lengvabūdiškumo ar nenoro prisiimti atsakomybės už ilgaamžį pastatą, bet dėl tos filosofijos, išsakytos besisukančiame jų logotipe. Viskas sukuriama, egzistuoja, išardoma ir vėl iš naujo. Ir visa ta beveik nieko nekainuoja. Kaip tai įmanoma?

Skaityti toliau be komentarų…


Nėra nieko blogesnio už architektūrą, kurią temyli jos autorius

ben ryuki

„Kuriu formas tiesiog kylančias iš mano vaizduotės ir atminties. Esu akylas ir stengiuosi sukurti tokius pastatus, kurie nebūtų panašūs į kitus objektus. Labai svarbu skirti architektūrines formas, kurios gali būti perteikiamos nuotraukose ir piešiniuose nuo tų, kurios suprantamos tik esant pastato viduje, pajaučiant, išgyvenant.“ – drąsiai teigia architektas Ben Ryuki, kurio kūrinį matote pirmojoje nuotraukoje.

Visada smagu klausyti ir skaityti apie idėjas, kurios priešinasi, siekia perteikti kažką naujo, neįprasto ar intriguojančio. Dažna jų paskirtis būna ne tik nustebinti ar sudominti, bet ir įkvėpti, būtent tokios idėjos ar kūryba gali paskatinti nepaleisti savo idėjų kuriančiai asmenybei. Deja Lietuvoje tokiu atvirumu ir progresiniu tobulėjimu pasigirti dar ilgai neteks, vien paklausius apie tokią skubą, pasibaigus „chaltūros“ sostinei nugriauti V. Urbonavičiaus „Krantinės arką“, kuri perteikia šiek tiek kitokį estetikos suvokimą nei įprasta (kuris užjūrio meninkams nebūtų niekuo stebinantis ar naujas), dar kartą patvirtina apie mūsų visuomenės aklumą, bukumą ir nenorą tobulėti bei mokytis. Bet grįžkime prie įdomesnių temų.

Skaityti toliau be komentarų…


Globalinio atšilimo padariniai mūsų architektūroje

Manifesto Hause

Pastaraisiais dešimtmečiais architektūros suvokimas, interpretacijos ir koncepcijos kinta ypač sparčiai. Atrodytų, tokie dideli ir sudėtingi objektai, kuriems anksčiau įgyvendinti reikėdavo daug kaštų ir laiko sąnaudų, paprasčiausiai tampa produktais, kuriuos kone galime įsimesti į kišenę. Įdomus pavyzdys — gal norėtumėte „ebay“ elektroninėje parduotuvėje įsigyti 12 metrų aukščio architektų sukurtą paviljoną? Daug sunkumų nepatirsite — sudalyvaukite aukcione, susimokėkite 30 000 dolerių už atsiuntimą ir paviljonas taps puikia dovana jūsų žmonai, mamai ar broliui, vienintelis galvos skausmas gali būti tik tai, jog jis netilps po jūsų Kalėdine eglute.

Tuo tarpu architektūrai, kurią „nusinešti delne gali ne tik Napoleonas“ į porą tiks šiomis dienomis dažniau nei tualetinis popierius naudojamas ir visų mylimas žodis — ekologija. Beveik visi didžiausi architektūros namai pasaulyje lyg susitarę teigia — ekologiška architektūra yra ateities architektūra. Mano straipsnyje pristatomiems objektams ir jų kūrėjams tiek ekologija, tiek architektūros paslankumas ir paprastumas yra pagrindiniai principai, suteikiantys puikią galimybę konkuruoti pasaulinėje rinkoje. „Infiniski“ — tai Čilėje įsikūrusi architektų kompanija, siūlanti savo paslaugas ir idėjas tiek visoms klimatinėms zonoms, tiek įvairiems klientų norams.

Skaityti toliau be komentarų…


Puslapis 1 iš 41234
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)