Pamaniau, kad jau senokai kalbėjome apie dabar visame pasaulyje „ant bangos” esantį gatvės meną. Na, o ne tik manyti, bet ir parašyti apie Alexandros Vasmoulakis mane privertė pats faktas, jog kūrėjas kilęs iš Graikijos. Gerą pusmetį man teko gyventi nedidelėje, pop turizmu pagarsėjusioje Graikijos saloje pavadinimu Kreta. Atsimenu, kaip vargau bandydama ten rasti bent kažką šiuolaikiškesnio nei dviejų tūkstančių metų senumo meno kūriniai ir istorija. Turbūt buvau prasta ieškotoja, o gal man nesisekė — galiu pridurti tik tiek, jog Graikija mano galvoje užstrigo kaip labai tradiciška, nuobodi ir vis dar Aristotelio laikais gyvenanti valstybė. Praėjo jau metai ir tik dabar, atradusi šiuolaikinius menininkus iš Graikijos (beveik visada iš Atėnų), pradedu vėl susidomėti šiomis žemėmis ir įsitikinu, jog gyvenimas saloje niekuomet neatstos gyvenimo žemyne, o salos sindromas labai realus negalavimas.
Atrodo, tik prieš keletą dešimtmečių vien su vandalizmu ir hip hop’o kultūra siejamas grafiti, baigia užkariauti ne tik viešąsias miesto, bet ir vidines pastatų erdves. Puikus pavyzdys amerikiečio menininko Andrew Bell Paryžiaus kavinėje įgyvendintas interjeras. Pasirinktas ne tik vienas fragmentas, bet grafiti technika užpildytos visos erdvių sienos. Toks interjeras suteikia kavinei savitumo, jaukumo, jaunatviškumo, bei stilingumo, kas ypač rūpi meniškam Paryžiaus jaunimui. Daugiau nuotraukų
