
Vieną niekuo neypatingą rudens vakarą, kai nesitiki daugiau nieko konkretaus, neskaitant pasikartojančio triukšmo prie konteinerių gatvėje, atradau kai ką nepaprasto. Bent jau tada atrodė, kad tas netikėtas atradimas staiga sujaukė viską, kuo iki šiol gyvenau. Skamba drastiškai. Na žinot, momento tragizmas ir nebūti monologai. Bet tai buvo tiesiog daina. „The One“. Jos vienintelės, perklausytos keletą kartų, pakako sukurti tai pseudoreikšmingai nuotaikai, kuri paliko ryškią žymę galvoje ir, žinoma, grojaraštyje. Tai buvo Planningtorock, atlikėja, kurios balso daugeliu atvejų nelaikytum moterišku, o kūrinius nejučia imtum lyginti su stambaus kalibro tamsios elektronikos pinklėmis. Mėgstu taip atrasti muziką. Neieškant, nesitikint, bet taikliai.























