Rugpjūčio antrąją dieną pasirodė „youtube`inis” trip hop`o senbuvių Portisheadų naujojo albumo koncertinis įrašas. Stilius Jų gana varijuojantis. Jame ir jazzo ir house`o elementai pinasi, o jų koherentiškame liūliavime atsiranda tas savotiškas duslus taktas, kuris ir identifikuoja jau pačiais pirmais akordais, kad tai Jie ir ne kas kitas. 31-na minutė nostalgijos, jau minėtų duslių garsų, savotiškai įtampa nuspalvinto atsipalaidavimo, visiško pasinėrimo į ritmą. Septynios naujo albumo dainos.
Šiam rytui pasiruoškite ryškiems kontrastams ir nuotaikingoms šypsenoms. Kaip kažkas pasakė apie šią Poked Studio kompaniją: “Jūsų akys pradės kraujuoti! Gerąja prasme.” Nesveikas(taip pat gerąja prasme) Japoniškojo anime ir Super Mario Bros mišinys trumpam nusineša į ryškių karamelinių spalvų ir kraupokai mielų personažų pasaulį.
Tikriausiai daugeliui teko girdėti apie šiuo metu vykstančius JAV prezidento rinkimus ir aršią demokratų atstovo Barako Obamos bei respublikono Džono Makeino dvikovą. Šis straipsnis neanalizuos politikų rinkiminių pažadų, diskusijų ir rėmėjų sąrašo. Šį kartą supažindinsime su nauja meno kryptimi, įtakotą būtent šių rinkimų, – Obama Art arba Obama menas.
Jennifer Strunge – menininkė, kuri verčia pažvelgti į skulptūrą kitu rakursu, šiek tiek linksmiau ir minkščiau. Jos monstrai, pagaminti iš įvairiausių medžiagų, kurias ji randa kasdienybėje ar padėvėtų drabužių parduotuvėse, gyvena Baltimoro vaikų ir suaugusių aplinkoj ir dažniausiai būna daug didesni už juos, taip pabrėždami savo tikrumą ir svarbumą. Kiekvienas iš jų turi savo unikalų charakterį ir išvaizdą su kuria šį kartą jus supažindinsiu.
Šiandien, kai kalbant apie šiuolaikinę japonų kultūrą prieš akis iškyla cukrinės spalvos, nenugalimi anime herojai ar mieli robotukai, organiškas ir ramių spalvų menas iš šios šalies patraukia dėmesį. Būtent todėl man pasirodė įdomūs jaunos japonų menininkės Fuyuko Matsui darbai, kuriuose susilieja natūralus grožis ir laiko pamirštos dvasios. Kaip teigia pati Fuyuko, tūkstantmečius skaičiuojančioje Japonijos kultūroje vyravo būtent vaiduokliškas ir visiškai priešingas nei dabartinis menas, kurio skonį kūrėja stengiasi grąžinti savo kūryboje.
Kadangi noriu sėkmingai įkristi į „Meno Duobę”, pagalvojau, kad reikia būti naudingai ir į ją įnešti „naujų vėjų”. Mėgstu kūrinį išnarstyt po gabaliuką, pažvelgt į jį iš kaip įmanoma daugiau pusių, atskleisti kuo daugiau priklausomai nuo konteksto ir suvokėjo kintančių prasmių, tad mano inovacija bus esė „cikliukas” apie pavienius, atskirų autorių darbus, kurių analizės, manau, padės visiškai kitokia akim pamatyt jau regėtus, žinomus kūrinius. Žinoma, turit teisę prieštarauti, nes kaip visad, rašančiajam retai kada pavyksta išvengti subjektyvumo. Bet mano tikslas – ne rasti tiesą, o pasidalinti savo patirtimi ir pamąstymais. Kaip ir kiekvienas menu besidomintis žmogus, turiu aistrą (turbūt tai mažytė manija, kuri ilgainiui išsisems, tačiau šiai dienai mane ji labai traukia) – XIX amžiaus Europos meną. Esu įsitikinusi, jog populiariosios kultūros ir meno šaknys glūdi būtent jame, todėl savo ciklą pradedu karalienės Viktorijos laikų Anglijos tapytojo Dante’s Gabriel Rossetti darbo „Ledi Lilit” „pakrapštinėjimais”. Mintyse jau klausiate, kodėl jums turi būti įdomūs kažkokio seniai mirusio dailininko, (apie kurio kūrybą galbūt pirmą kartą girdite, o jei jau girdėjote, tai jums prieš akis iškyla tik aliejinė tapyba su gražių moterų „ordomis”) darbai? Atsakysiu trumpai: Rossetti (ir daugelio kitų XIX amžiaus dailininkų) paveikslai – moters reprezentacijos viešojoje erdvėje bei jos atvaizdo „vartojimo” pirmavaizdžiai ir moters savivokos laikmečio socialiniame, kultūriniame kontekste atspindžiai. Jeigu sudominau, skaitykite toliau.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
