
Brendan Monroe patraukė mano akį savo ryškiomis ir “bizariškai” įmantriomis organinėmis formomis. Švarios raudonos, oranžinės akrilo spalvos lyg gyvas organizmas pulsuoja šio jauno menininko drobėse. Daug nekalbėdamas kviečiu pasigėrėti.

Brendan Monroe patraukė mano akį savo ryškiomis ir “bizariškai” įmantriomis organinėmis formomis. Švarios raudonos, oranžinės akrilo spalvos lyg gyvas organizmas pulsuoja šio jauno menininko drobėse. Daug nekalbėdamas kviečiu pasigėrėti.

Pradžioje noriu prisipažinti, kad be galo mėgstu femme fatale temą. Kas bent kiek susidūrė su meno istorija, visiems turbūt į akis krinta keistas reiškinys – pavaizduotoji moteris visad esti dvejopa: atstovaujanti šviesiąsias jėgas ir tamsiąsias. Paradoksalu, tačiau beveik visada „šviesioji” moteris yra suvaldyta, neveikli, dalyvaujanti tik kaip estetinis objektas, o veikliųjų pusėje – vien „tamsiosios”, raganos, išdavikės, potencialios naikintojos. Šiuolaikinėje visuomenėje išlikę tie patys vaidmenys, o pastarasis žiniasklaidos, televizijos net skatinamas, blogos mergaites įvaizdis tapatinamas su moters prigimtimi, kuri prasideda nuo nepaklusniosios biblinės Ievos.

Paskutinis vasaros mėnuo tiesiog maldaute maldauja atsipalaiduoti, šiek tiek nugrimzti į savo svajonių pasaulį ar bent trumpam sugrįžti į vaikystę. Todėl ir neatsispyriau visus “Meno Duobės” skaitytojus supažindinti su Lola bei jos darbais. Būtent Lola’s kūriniai man primena vaikystę, pilną nuoširdumo, naivumo, spalvotus rūgščius saldainius, cukraus vatą, muilo burbulus ir t.t. Tai fantazijų pasaulis, kuriame auga miniatiūriniai medžiai, šokliuoja milžiniški zuikiai, ritinėjasi bei skraido siūlų kamuoliai. Nežinau kodėl, tačiau stebėdama jos darbus nukeliavau į stebuklų šalį – į pasaką apie Alisą, patekusią į stebuklingą pasaulį, pilną keistų padarų, daiktų ir nuotykių.

Ruošiausi pristatyti vieną šios grupės koncertų New York’o modernaus meno muziejuje MoMA, bet pradėjęs nebegalėjau sustoti, per daug reiškia man šie nepažįstami, bet tuo pačiu tokie artimi žmones. Dar prieš kokius tris metus nedaugelio akys buvo nukreiptos į Islandiją. Prie pavargusios, ilgą laiką ant savo pečių šios šalies įvaizdį nešusios, Björk prisijungė nežinoma jaunimo grupelė, per porą metų atnešusi pasauliui stingdančio Islandijos vėjo ir aidinčios jos beribių įšalusių dykumų melodijos.

Noriu pristatyti ir pasiūlyti susirasti patiems knygą, kuri pilna tikrovės, istorijos, gyvenimo ir nuoširdumo – Victoria Hislop “The Island”. Knyga pasakoja apie tragediją ir žmonių gyvenimą egzistavusį visai neseniai 1903 – 1957 metais. Viduržemio jūra, Graikija, mažutė sala puse valandos laivu nuo Kretos – Spinalonga. Būtent XX amžiaus pradžioje čia buvo atidaryta raupsuotųjų kolonija. Vieta, kur XVI amžiuje gyveno Venecijiečių aristokratija, kur vyko mūšiai su piratais, vėliau turkų aristokratijos okupuota ir apgyvendinta, tapo visų vengiama ir engiama. Būtent čia pradėjo vežti visus – ir tuos, kurie sunkiai sirgo, ir tuos, kurie tik turėjo pirmas ligos žymes, ir vaikus ir suaugusius.

Užaugusi su šokio žingsneliais iki šiol jaučiu silpnybę judesio menui, todėl neatsispyriau pagundai įmesti į ,,Meno Duobę‘‘ šį mažą , šokio istorijoje jau palikusį pėdsaką, stebuklą. Nors tai pirmasis toks straipsnis čia, tikiuosi choreografija bus maloniai priimta ir pripažinta menu.