Seniai besipuošėm savo darbastalius. Kai už lango toks apsiniaukęs oras norisi nors šiek tiek grožio virtualiame lange. Šiandien siūlome jau beveik nuolatiniu, mūsų „wallpaper’ių“ tiekėju, tapusio etoja darbelį „Sova“(„Pelėda“). Tikiuosi praskaidrins dieną.
Ir mažam, ir dideliam:
[1024 x 768] [1280 x 800] [1280 x 1024] [1440 x 900] [1680 x 1050] [1920 x 1200]
Apie 30-40 tos pačios šeimos žiurkių patalpinamos viename narve. Joms duodama tik vandens ir po kiek laiko jos išalksta. Natūraliomis sąlygomis žiurkės nežudo saviškių, tačiau nujausdamos mirtį papjauna silpniausią iš savo tarpo, tuomet dar vieną, kitą, dar kitą… tol, kol visame narve lieka viena, pati stipriausioji. Žiurkių gaudytojas toliau duoda vandens šiai žiurkei. Šiuo momentu labai svarbu tiksliai apskaičiuoti laiką. Kai matyti, jog žiurkei liko gyventi apie pusvalandis, jai išlupamos akys. Tuomet greitą mirtį nujaučianti, panikuojanti ir suagresyvėjusi žiurkė paleidžiama atgal pas savo šeimos narius laisvėje ir žudo visus, kuriuos sutinka savo kelyje tol, kol ja pribaigia stipresnė žiurkė. Štai taip mes Balkanuose naikiname graužikus. — ištrauka iš Marinos Abramovic performanso.
Jau keletą savaičių gilinuosi į postmoderną bei moderną, labiausiai atkreipdama dėmesį į tarpdiscipliniškumą mūsų laikmetyje. Kaip visada, viskas pavyksta priešingai nei planuoju. Taip ilgai kaupiausi rimtam ir daugeliui turbūt nuobodžiam straipsniui, o štai, kai prie jo prisėdau, akį ir mintis atitraukė Andre Butzer. Kažkada teko diskutuoti apie tai, jog išmokus visas taisykles, tobulai įvaldžius akademinį piešimą, menininkui yra ypatingai sunku grįžti prie vaikiškos laisvės ir paprastumo. Taigi, šį kartą pakalbėsime apie terliones ir jų žavesį.
Kartas nuo karto „Meno Duobėje“ atsiranda straipsneliai apie šiuolaikinį dizainą, tokį koks dabar „ant bangos“: jauną, saldų, lengvą, nugludintais kampais ir t.t. Pavargęs nuo viso to, noriu šiek tiek paįvairinti mūsų meniu ir siūlau jums dienos patiekalą — kitokį dizainą. Ne ne, ten nieko naujo, greičiau priešingai, siūlau jums dizainą lyg subrandintą gero seno vyno taurę.
Visai netikėtai tarp daugybės man paskolintų brošiūrų apie Lietuvos menininkus, aptikau vieną perliuką, tačiau deja ne lietuvį – estų modernistą. Šis menininkas labiausiai pasižymi tuo, jog naudoja labai seną ir galima sakyti atgyvenusią grafikos techniką – linoraižinį (Raižoma linoleumo lakšte. Iškiliosios linoleumo vietos (spausdinamieji elementai) tepamos dažais ir presu daromas atspaudas). Tačiau, kad ir kaip ironiška, kad ir kaip neįdomiai gali skambėti šis pavadinimas, kuris dažniausiai mums asocijuojasi su liaudies menu, šį kartą jis puikiai pasitarnavo padėdamas perteikti kitokias idėjas.
Peeter Allik yra nepriklausomas menininkas, kuris niekuomet nesutikdavo dirbti su kuo kitu, visada siekė perteikti savo idėją būtent taip, kaip ją įsivaizduoja pats. Vaizduojami siužetai iš pradžių gali pasirodyti nesuprantami ir tolimi, tačiau pasigilinus į simbolius, panagrinėjus tematiką, ir galiausiai perskaičius antraštę – pradedi perprasti potekstę.
Idėja daryti parodą tarpukario laikų Lietuvos pasiuntinybės pastate, poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio namuose, gimė labai paprastai. Kultūros atašė Rusijos federacijoje Juozas Budraitis pakvietė atvykti, pažadėjo saugiai atvežti darbus diplomatiniu paštu ir apgyvendinti.
Kuomet paaiškėjo, kad ekspozicijai yra pritaikytos keturios salės, Vidas Poškus pasiūlė vienu metu po vienu stogu surengti autonomiškas keturių žmonių parodėles. Nusprendėme dalyvauti poromis: Aistė Gabrielė Černiūtė – Vidas Poškus ir Lina Zavadskė – Marius Zavadskis. Pastarasis sukūrė sumanymo idėją vizualiai atspindintį plakatą, kuriame nupaišė keturias akis, prilipusias prie vienos didžiulės nosies. Piešinys atspindėjo mus, skirtingus žvilgsnius tuo pačiu laiku.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
