Pirmasis garso meno ciklo „Sąsajos“ vakaras „Menų centre“

Sąsajos

Balandžio 23 dieną (penktadienį) „Menų centras“ kviečia į pirmąjį renginį iš koncertų, perklausų, pokalbių, diskusijų ciklo pavadinimu „Sąsajos“, kuris bus skirtas įvairiai šiuolaikinei muzikai, garso menui bei šiuolaikiniam menui. Renginys taps ir savotišku eksperimentu, kurio neįmanoma suplanuoti. Klausytojai turės galimybę ne tik išgirsti trijų garso menininkų kūrybą (Ginto Kraptavičiaus, Tautvydo Bajarkevičiaus ir Darius Čiutos) , bet ir neformaliai pabendrauti, pasimėgauti dialogu tarp scenos ir auditorijos, gilintis į su eksperimentine, improvizacine bei kitokia šiuolaikine muzika susijusias temas.

Gintarė Žitkevičiūtė. „Sąsajos“ – pavadinimas savaime kalbantis apie sintezę, kontekstą bei bendradarbiavimą. Gal galėtum papasakoti kaip kilo idėja tokiam pavadinimui? Ką sieksi sieti renginio „Sąsajos“ metu?

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Kaip nukeliauti į šiaurę?

„Šiaurė“ audiovizualinės poezijos projektas

Nuotraukų autorius Paulius Karpas

Daug kam šis klausimas gali pasirodyti visiškai nemielas. Tik neseniai mus atleido žieminio šalčio gniaužtai, ant skruostų nusėdo šilti saulės bučkiai… Todėl nešaldysiu skaitančiųjų, išduosiu paslaptį. Šiaurė – tai ne lokacija žemėlapyje, ne vieta ant žemės paviršiaus, ne kryptis ir net ne stingdantis šaltis, apsigaubęs poliarinių meškų kailiais. „Šiaurė“ – tai audiovizualinės poezijos projektas, kurio pristatymas įvyko Vilniuje „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje, kovo 28 dieną.

Buvo saulėtas sekmadienis, davęs atsikvėpti po ilgo ir beprotiško savaitės maratono. Tokią ramią dieną kelionė į „Šiaurę“ ir baugino, ir viliojo. Jau atvykus į peržiūrą pasitiko neramus šurmulys, ant kiekvieno „Menų spaustuvės“ kiemelio kampo buvo pritūpę laukiančiųjų. Laukiantieji galėjo nuveikti keletą dalykų: saulės atokaitoje tingiai surūkyti cigaretę, smalsiomis akimis medžioti ryškiaspalvius pažįstamus ir nepažįstamus, persimesti keletu greitų žodžių su projekto autoriais, patyrinėti išraiškingas Gedmanto Kropio fotografijas, kuriose „pagautas“ Šarka.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Avangardas Kaune: pokalbis su Wouter Jaspers

Wouter Jaspers

Artėjant avangardiniam penktadieniui Kaune, nusprendžiau pakalbinti bičiulį, svečią, charizmatišką asmenybę, talentingą kūrėją, laisvą žmogų, kuris, matyt, praeitame gyvenime buvo čigonu, ir nors šiame gyvenime jis olandas, tačiau jam tenka ištisus metus klajoti po pasaulį gastrolėse. Taigi, Jūsų dėmesiui Wouter Jaspers.

Sveikas Wouter’i, kaip gyvas po ilgų mėnesių ture? Tavo biografijoje matome, jog į eksperimentinės muzikos sceną atėjai iš punk/metal subkultūros, turbūt čia užstrigai ilgam? Tiesą sakant apie tokį perėjimą girdžiu jau nebe iš pirmo žmogaus. Kaip manai, kodėl tai vyksta, kokie faktoriai? Ir kodėl dažnai šioje stotelėje norisi užsibūti?

Esu tikrai gyvas! Gyvenu dėl muzikos, man neegzistuoja jokie stiliai. Man nėra įdomu klijuoti etiketes. Muzika yra muzika, ir aš niekad neskirsčiau to ką darau į stilius. Nebegroju metalo, bet tikrai pažįstu žmones, kurie klauso ir metalo, ir mano muzikos.

Tas pats liečia žmones, kurie mėgsta klasikinę muziką. Skirtingų dalykų, kurie tave įkvepia, kombinavimas, yra tai, kas daro muziką įdomia meno forma!

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Kūno žymėjimas: tarp populiariosios kultūros, meno ir protesto.

Tatuiruotes
Kūno žymėjimas, modifikacijos yra ta ribinė, dažnai stigmatizuojama sritis, kuri įdomi jau vien dėl žmogaus įgalinimo — asmuo įgyja galias modifikuoti gamtos duotą kūną. Tatuiruotės ar auskarai išsiskiria ir tuo, kad tai lengvai įgyvendinamas žymėjimas, kylantis tikrai ne iš būtinumo, o tik iš noro. Kas paskatina žymėti kūnus? Tatuiruotės kaip trumpalaikė mada, tatuiruotės kaip meno forma, tatuiruotės kaip individualaus tapatumo ir asmens unikalumo išraiška ar tatuiruotės kaip protestas ir pasipriešinimas — tai tik kelios kūno žymėjimo aiškinimo kryptys.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Jaunoji kino prodiuserė prabyla apie lietuviško kino renesansą

interviu Jaunoji kino prodiuserė prabyla apie lietuviško kino renesansą

Prakalbus apie lietuvišką kiną, dažniausiai išgirstame atodūsius bei išvystame skėsčiojimus rankomis. Nors skeptikų visada buvo ir bus, mūsų kino padangėje įsižiebia vis daugiau ryškių žvaigždžių, o štai prieš porą metų atsirado pirmieji kino ir televizijos apdovanojimai „Sidabrinė gervė.“ Taigi, matyti, jog kino industrija nestovi vietoje, o kaip toji gervė vis stiebiasi aukštyn.

Kino kūrėjų kalvėje — Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) atsiranda vis naujų su šia meno sritimi susijusių specialybių, viena jų — kino, muzikos ir teatro vadyba. Trečiakursė Rimantė Daugėlaitė pasirinko kino vadybos specializaciją ir priklausys antrajai dieninio skyriaus diplomuotų meno vadybininkų kartai. Rudenį organizavusi tarptautinį „Kino šortų“ festivalį ir aktyviai „Skalvijoje“ su įvairiais projektais dirbanti mergina pasakoja apie prodiuserio duoną ir, nors naujasis Kusturica mūsų šalyje dar neapsireiškė, ji neskuba laidoti lietuviškojo kino.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Ko galima pasiekti 12-os metų nustojus lankyti mokyklą?

Christian Boltanski

„Personnes“

Žinoma, klausimas nelengvas ir turintis begalę atsakymų. Bet tarkime, kodėl nepabandžius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasaulinio garso menininku? Christian Boltanski yra paryžietis menininkas, savo karjeroje pasiekęs didžiulių aukštumų. Būdamas vos 12 metų jis tiesiog nustojo eiti į mokyklą ir pradėjo kurti. Save jis laiko tapytoju, bet geriausiai yra žinomas dėl modernaus ir nestandartinio instaliacijų, fotografijų bei skulptūrų pateikimo. Menininkas dažnai šmaikščiai ir (savi)ironiškai pasisako visuomenėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tematika visai nelinksma. Jis savo kūryboje nevengia mirties temų, prisimenant tuos, kurie išnyko ir tevirto anonimais laiko tėkmėje. Jis siekia juos savotiškai įamžinti, kapstosi po prisiminimus. Savo darbams naudoja skardines, elektros laidus, dėvėtus drabužius, nuotraukas iš nekrologų ir t.t.

Su šio menininko kūryba susipažinau prieš kelis metus būdamas Stokholme. Ten, tiesiog jūrų uoste esančioje labai įdomioje galerijoje „Magasin 3 Stokholm konsthall“ jis pristatė savo parodą „Les Archives“. Paroda taip sužavėjo, kad išleidau paskutinius savo pinigus ir nusipirkau parodą pristatantį plakatą. Parvykęs namo gerai iškračiau internete Christian Boltanski biografiją ir jo lig tol buvusias parodas. O jų buvo tikrai daug, ir visame pasaulyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą dalyvaus Venecijos bienalėje. Jis vienas plačiausiai užsienyje eksponuojamų Prancūzijos menininkų. Vienas jo darbas yra pabuvojęs ir Lietuvoje, su Oslo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija, darbas buvo eksponuojamas ŠMC 1999 metais. Deja, truputį pavėlavau.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Puslapis 5 iš 75« Pirmas...34567102030...Paskutinis »
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)