Menas komercinėse erdvėse: „Aura ir kiti Demonai“ atidarymas

Aura ir kiti demonai

Fragmentas iš atidarymo

Na ką gi, patikrinau interneto platybes ir nusprendžiau, jog teks prisiimti garbę ir pirmiesiems pranešti apie tai, jog šiandien Kaune jau pradėtas naujas bendradarbiavimas tarp dviejų skirtingų erdvių – kultūrinės ir komercinės. Kauno miestas kaip ir visi kiti turi begalę pustuščių erdvių, kurios nėra iki galo užpildomos ir išnaudojamos. Viena iš jų tai „BLC“ verslo centras. Kai kuriems jauniems žmonėms tokios erdvės sugretinimas su menu ir kultūra gali pasirodyti gąsdinantis, gal net apgaulingas ar nevertas dėmesio. Pažvelgę į istoriją, pastebėsime, jog „BLC“ ne vienerius metus turi kažkokią paslaptingą trauką įvairioms meninėms iniciatyvoms.

2002 metais būtent šiame, dabar baltame, naujutėliame pastate, įsikūrė viena pirmųjų šiuolaikinio meno galerijų Kaune „ArtTeritorija“, tuo metu miesto publikai pristačiusi ganėtinai novatoriškas parodas, performansus ir meno reiškinius. Galerijos veikla po keleto metų nutrūko, tačiau atnaujinus pastatą čia ir vėl įsikūrė galerija „Aukso Pjūvis“. Abi iniciatyvos buvo labiau orientuotos į vizualiuosius menus, tad dabartinis šokio teatro „Aura“ ir kitų demonų įsiterpimas yra ganėtinai įdomus ir patraukiantis dėmesį reiškinys.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Romanas Averincevas — tapyba, valkatavimas ir troškimas įtikinti pasaulį

Romanas Averincevas „Veidas traukinyje“

Romanas Averincevas „Veidas traukinyje“

Pagreitis
Guliu aš ir kuriu savo apkiutusioj tapybos irštvoj,
kuriu ir kaip voverė rate sukuosi, sukuosi
ir kartais dar į abu šonus pasidairau,
bet vis, vis savąjį pirmyn skanduoju
ir niekaip nenustoju ir viskam, kas mane supa
vien tik pagreitį didinu,
pagreitį stimuliatorių,
stimuliuojantį pagreitį,
greitinantį pagreitį,
greitinantį kritimo arba tiesiog užsitęsusio — amžino
skrydžio pradžios pabaigą lemiantį dalyką

Kiekvieno žmogaus kelias į niekur esti labai skirtingas, menininko kelias gi būna ne tik skirtingas, bet ir sunkus, kartais labai varginantis, žlugdantis ar net nepakeliamas. Visuomenėje priimta atstumti asmenybes, pasirodžiusias kitaip nei dauguma, mylime tik žaviai keistus padarus. Kartais atrodo nesuvokiame, jog kūrybos pasaulyje vyrauja lygiai tie patys dėsniai kaip ir visuose kituose, galime tikėtis čia daugiau paguodos, vertybių, bet turime atminti taisyklę — mėgiami personažai būna keistai žavūs, tikrai ne gąsdinantys ar tuo labiau nevisai normalūs.

Romanas Averincevas — tapytojas, galintis jums parodyti visus profesionaliam tapytojui būtinus atributus — teptuką, Dailės Akademijos diplomą, aliejinius dažus, molbertą ir tūkstantį nutapytų darbų. Visgi šio žmogaus kelias vingiuoja šiek tiek kitaip nei daugumos — ilgą laiką teko kovoti su nuolatinėmis psichozėmis, kurios nuvesdavo net iki Sibiro gilumos, liepdavo apsisiausti valkatos apsiaustą, bastytis tolimomis gatvėmis, miegoti neatpažintose vietose, dažnai pasibaigdavo psichiatrinėmis ir nuolatiniu bandymu viską pradėti iš naujo. Klausydama jo klajonių prisiminimų, stebėjausi kaip ironiškai įmanoma žvelgti į patį save ir kalbėti apie tokius dalykus, kurie daugeliui tampa gilia paslaptimi ir gėda. Šie prisiminimai, atsispindintys tapyboje, poezijoje, rašiniuose, dvelkia giliu pajautimu ir visai kitokiu pasaulio supratimu negu įprasta.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Nuopuolis.

Aleksandr Pasevin

Aleksandr Pasevin iliustracija

Skirta mirusiems poetams.

Dylanui Thomui,
Algimantui Mackui ir
Georgui Trakliui

Sidabro vinys
Romiesiems į vyzdžius
Po vieną
Po šimtą į burnas
Uždaryti aklumui
Melui kryžiuoti

Taip mirė dievai. Vienas po kito raitėsi židinyje susipynę apaštalų paveikslėliai, plėšyti bekauliai testamentų puslapiai – mediniai rožančiai į anglis, sakralinis popierius – į pilkus pelenus, kuriuos kamino žiotys spjaudė į juodėjantį rudenio skliautą, vėjas kėlė aukštyn ir barstė universalų šventumą bevaisėje, pažliugusioje dirvoje. Piktžolėmis dygo trupanti asketiška išmintis – žengiau per usnių išrašytas valdas basomis, tiesiai į tamsėjantį horizontą ieškodamas tyrai kalbančios širdies.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Vadyba kultūrinėse industrijose ir kodėl „Scanorama“ neatitinka kokybės standartų?

Scanorama

Dažnai tenka sudalyvauti „kultūrininkų“ diskusijose, kurios prasideda ar baigiasi žodžiais, kai viena pusė įtūžusi teigia, jog menotyrininkai išviso yra nereikalingi, o kita pusė pareiškia, jog pusė menininkų yra beraščiai. Tačiau šis straipsnis nagrinės ir vienai ir kitai grupei dažniausiai kosmosą primenančius dalykus — vadybą, o jeigu dar tiksliau kokybės vadybos standartus.

Šiuo metu jau beveik savaitę atlikinėju tam tikrą eksperimentą ir statistinį tyrimą, tiesa nemaniau, jog jis bus atliekamas būtent garsiojoje „Scanoramoje“, tačiau kartais tinkamos situacijos pačios atsiranda prieš tyrėjo akis.

Visuotinės kokybės vadyba teigia, jog organizacija įgyja konkurencinius pranašumus per įvairius veiksnius: kultūrą, administravimo įgūdžius, mokymąsi, procesų efektyvumą, socialinę atsakomybę bei produktų charakteristikas. Kokybė vadyboje yra vartotojų poreikių ir lūkesčių patenkinimas. Mano nagrinėjamoje organizacijoje t.y. kino festivalyje „Scanorama“ konkurencingumas yra didinamas naudojant dideles lėšas, kokybišką dizainą ir blizgučius, tačiau organizacijos kultūrinis lygis, procesų efektyvumas ir socialinė atsakomybė yra itin žemo lygio, kas neleidžia tinkamai tenkinti vartotojų poreikių.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

A Fine Life Is ART. Kauno bienalė pro airiško plieno siūles

Tekstilės Bienalė 2009

R. Miluko iliustracija

Ši istorija papasakota pasiremiant 2009-ųjų metų bienalės įvykiais Kaune.

Žaliojo kalno papėdėje įsikūrė mėlynas konteineris su raudonais vartais. Jis pastatytas niekeno žemėje arba visiems piliečiams priklausančios Kauno paveikslų galerijos (K. Donelaičio gat. 16) prieigoje.

Iškart paklausit, kodėl kalbėdamas apie bienalę pasakoju apie kažkokį konteinerį? Juk visi numanome, kad bienalė susideda iš daugybės renginių ir įvykių… Iš karto bandysiu ir atsakyti.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Sam Weber, „Musių valdovas“ ir literatūriniai nukrypimai

grafika Sam Weber, „Musių valdovas“ ir literatūriniai nukrypimai

„Musių valdovas“

Nepeikite jeigu šį kartą jūsų teismui pristatysiu jau matytą ir gerai žinomą iliustratorių iš New York’o Sam Weber’į. Tiesa, jog šio autoriaus darbai puikuojasi daugelyje internetinių tinklalapių ir jau spėjo šiek tiek įgristi dėl per didelio dėmesio. Tačiau paminėti dar ganėtinai jauną menininką nusprendžiau susidūręs su vienu iš naujausių jo projektų, kuriame atsiskleidžia brandesnis Sam Weber’is.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)