
Lietuva ir Sovietų Sąjunga
Britai nuo seno ir visame pasaulyje garsėja savo humoro jausmu – subtiliu ir rafinuotu, vietomis dygiu ir aštriu, kartais, atrodo, paviršutinišku, tačiau kabinančiu giliai-giliai…
Literatūroje šias savybes geriausiai įkūnija J.K. Jerome’as ir jo Trise valtyje neskaitant šuns, pramogų pasaulyje ir kine – R. Atkinsonas, muzikoje (ten, kur turbūt sunkiausia išlikti komiškam tuo pačiu nenusivulgarinant) – kad ir The Beatles… Dailėje dar W. Hogartho pradėtą ironijos ir skepticizmo tradiciją vėliau (tik jau kitomis priemonėmis) puoselėjo ir puoselėja P. Blake’as, R. Hamiltonas, S. Lucas.
Humoro – šios Dievo dovanos dėka britai kaip niekas kitas yra stiprūs karikatūros srityje. Ir tai suprantama – nes karikatūra be humoro, kaip virta mėsa be druskos arba smuikininkas be rankų. Galima netgi teigti, jog karikatūra yra anglosaksiškas išradimas. Tenykštė spauda neįsivaizduojama be tokio daikto, kaip politikus ar kasdienybę pašiepiančių piešinėlių. Ūkanotame Albione, o ne kur kitur, funkcionuoja ir tokios šią dailės rūšį kuruojančios, tyrinėjančios institucijos kaip Karikatūros muziejus (Londone), Britų karikatūros archyvas (Kento universitete) arba Politinės karikatūros draugija. O ir B. Caldwello, W. Fawkes’o, Ch. Griffino bei daugelio kitų piešėjų vardai liudija karikatūros kaip vieno sėkmingiausio britiško produkto sėkmę be didesnių įrodinėjimų.




















Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 



















