Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

grafika Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

Sausio 13 dieną mirė tapytojas, iliustratorius, dailės pedagogas Pranas Lapė. Skaitytojams siūlau interviu, kurį padariau visai neseniai, menininko bute Vilniuje, Tilto gatvėje.

Vidas Poškus: Pradėsiu nuo kertinio klausimo. „Meno“ sąvoka yra plati ir diskutuotina. Turbūt tai yra vienas iš tų terminų, dėl kurių galima ginčytis iki užkimimo ir vis tiek pasilikti su savo asmeniniu ir kitų nepakeistu požiūriu. Klausimas „kas yra menas?“ galbūt skamba netgi pretenzingai ir be galo įpareigojančiai. Tad visgi, Jūsų nuomone — kas yra menas?

Pranas Lapė: Iš tikrųjų. Apie meną galima kalbėti filosofiškai ir istoriškai. Filosofijoje nenusakomi yra devyni žodžiai. Menas, kaip Laimė ar Meilė, taip pat yra viena iš sunkiai nusakomų ar net nenusakomų sąvokų. Svarbiausia, kad įvairiais laikais, šis reiškinys yra suvokiamas skirtingai. Kai pats susidomėjau meno problema, pradėjau tyrinėti — kaip susiformavo terminas. Jau žinojau, kad lotyniškai ars reiškia gebėjimą. Bet kodėl? Pradėjau šniukštinėti. Baisiai sunku. Niekas negalėjo atsakyti — kiek su kokiais filosofais iš įvairiausių universitetų kalbėjau. Kiekvienas reikšdavo skirtingas nuomones. Bet niekas taip ir neatsakė į patį klausimą.

Istoriškai menas, be abejo, prasidėjo akmens amžiuje. Būtent tada įvyko meninis išsiveržimas. Jau tada ką nors padaręs žmogus tapo kūrėju. Reikia pastebėti, kad nuo akmens amžiaus piešinių niekur toliau nenueita, nes progreso mene nėra. Tai, kas daroma dabar, yra tas pats. Gal tik apvilkta kitokiu rūbu.

Tačiau kūrybos kaip tokios suvokimas atsirado tik Renesanse. Iki tol nieko panašaus nebuvo. Nes juk iš tikrųjų — ne viskas, kas yra sukuriama, yra menas. Visa bėda slypi tame, kad kalbėdami apie kūrybą, tuojau pat galvojame apie meną. Įdomu, kad šiais laikais meno samprata yra atmesta ir visi pasidarė kūrėjais. Pavyzdžiui, kas nors po Naujųjų metų pradeda savo naują kūrybos etapą, kuria naują ciklą — mezga kojines Kaziuko mugei. Ir negali priešintis, kad toks žmogus nėra kūrėjas. Bet ne apie tokią kūrybą kalbėjo neoplatonikai, iš Platono pasiskolinę genijaus sąvoką. Kas tai yra? Kūryba yra degimas dieviškąja ugnimi. Kūryba yra degimo veiksmas. Posakis „dirba su užsidegimu“ yra atėjęs iš neoplatoniškos sampratos.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Priit Pajos ir psichodeliniu šamanizmu įvardinta tapyba

Priit Pajos

Taip jau esti, jog kūrybinėje plotmėje gyvuoja mažiausiai dvi stovyklos — klasikų, supraskite senojo meno mylėtojų ir modernistų arba kitaip vadinamų šiuolaikinio meno atstovų. Tos gi dvi stovyklos mėgsta regzti įvairias intrigas, kovoti tarpusavyje, papiktžodžiauti ir kitaip pralinksminti savo ir aplinkinių kasdienybę. Tačiau šį kartą kalbėsime ne apie juos, o apie tautą ar tiksliau tautos atstovą, kuri mažų mažiausiai apibūdinama tokiais epitetais kaip keistoka ar neįprasta. Taip jau turbūt atspėjote, jog kalbu apie estus. Nori nenori, bet estus supa begalė mitų, tipažų, juokelių ir nutikimų. Panašu, jog tapytojas Priit Pajos nėra išimtis, o savo kitoniškumą jis išreiškia tapybos kalba, kuri tapo didžiausia mįsle ne tik kad klasikos ar modernizmo mylėtojams, bet ir patiems gerbiamiesiems gotikos specialistams.

Siužetai sakytume primena tūkstančius kartų matytus ikonografinius siužetus, tūlam nekeliančius nieko daugiau kaip nuobodulį, tačiau šio autoriaus kuriamas pasaulis yra šiek tiek kitoniškesnis, ryškesnis, kitaip tai įvardintas psichodelinis šamanizmas. Tiesą pasakius tokios tapybos šakos girdėjusi dar nebuvau ir šiek tiek abejoju dėl tokio žodžių junginio korektiškumo, tačiau skamba intriguojančiai ir reikėtų pastebėti, jog toks junginys gerokai praplečia pačios tapybos technikos suvokimo ribas.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Kritikos maršrutai Varėnoje

interviu Kritikos maršrutai Varėnoje

„Šaškių—šachmatų klubo iškaba“

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ — iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ — keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Vidas Poškus: Ar pavyko kelionė? Ar ją galima pavadinti „pjūviu“? Ar bent kiek pažinome Varėnos kultūrinę — meninę situaciją?

Ričardas Milukas: Ar pavyko kelionė ar ne, tai priklauso tik nuo mūsų išsikeltų kriterijų… Ar pažinome Varėnos meninę ir kultūrinę situaciją?..atsakau, kad 100% taip, nes mes esame profesionalai. Pažinome tiek gerai, kiek apskritai yra įmanoma pažinti situaciją. Gyvenime situacijos kartojasi. O kalbant apie personalias: ir viso gyvenimo negana pažinti kitą žmogų… Žinau, kad bus kritiškai vertinančių mūsų įžvalgas, todėl jiems iškart ir atsakau: tegul aplanko Varėną ir jos krašto žmones ir tai padaro geriau.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Pirmas kartas Kauno Kameriniame teatre

Pirmasis kartas

Nuotraukos autorius Gintaras Česonis

Kartais po spektaklio išeini iš teatro ir jautiesi fantastiškai gerai. Lipi į troleibusą su šypsena iki ausų, o aplinkiniai nesuprasdami žiūri į tave, kaip į pamišėlį. Kartais išeini iš teatro blogos nuotaikos ir troleibuse žiūri į besišypsančius, kaip į pamišėlius: „Anoks čia džiaugsmas, spektaklis prastas, kėdės kietos, dvi valandas riekėjo sėdėti, lauke šalta ir dar kažkas sugeba šypsotis!“, pamanai pats sau vienas sėdėdamas troleibuso gale. O kartais būna ir taip, kad išeini iš teatro į lauką ir būni toks susimąstęs, jog net nepastebi, kaip atsidūrei namuose, net nepameni, kad važiavai troleibusu.

Mano pirmoji pažintis su Kauno Kameriniu teatru prasidėjo spektakliu „Pirmas kartas“ (rež. Stanislovas Rubinovas, vaidina Simona Bladženauskaitė ir Gintautas Bejeris). Programėlėje yra parašyti pjesės autoriaus lenko Michal Walczak žodžiai: „Jos pamatas – laukinė, audringa ir tragikomiška sumaištis tarp šiuolaikinių Jo ir Jos, tarpusavio nesusipratimai su visu situacijų žiaurumu ir humoru“. Taikliau niekas ir negalėtų pasakyti apie patį spektaklio turinį. Tačiau spektaklį sudaro ne tik turinys…

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Žmogus laike, erdvėje, tyloje — Š.Bartas apie Tylą ir Nieką

kinematografija Žmogus laike, erdvėje, tyloje — Š.Bartas apie Tylą ir Nieką

Vieni sako, jog Š. Barto filmai apie nieką, galėtume jiems pritarti, tačiau „nieką“ čia reikėtų rašyti iš didžiosios raidės, kadangi Niekas irgi gali būti vertybė. Pažiūrėjus Š. Barto filmus suvoki jog, Nieke slypi visa prasmė, visas didingas žmogaus suvokimas. Niekas įvardijamas, kaip laiko ir erdvės nebuvimas, kaip nieko neegzistavimas. Bet norint suvokti Nieką, juk reikia dar daugiau pastangų, negu suvokti Kažką. Niekas Š. Barto filmuose, reiškiasi per tylą, kurią savo ruožtu, ypač mūsų gyvenime, irgi galima suvokti kaip vertybę.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Apie Betsy Walton ir apie kūrybą sukeliančią kūrybą

grafika Apie Betsy Walton ir apie kūrybą sukeliančią kūrybą

Sveikinu visus su nepastebimai greitai atlėkusiais 2010-aisiais metais. „Meno duobei“ ką tik sukako du metai ir ji vis dar nesiruošia trauktis užmarštin kaip daugelis prognozavo, priešingai, entuziazmo ir naujų idėjų mums netrūksta. Tikimės ir toliau nepailsdami dalintis meno bei kultūros naujienomis su savo skaitytojais.

O dabar grįžkime prie to apie ką iš esmės ir yra „Meno duobė“. Taip, kūrybos. Šį kartą pasidaviau savo silpnybei akvarelei ir nusprendžiau pristatyti jums šios jautrios technikos atstovę iš JAV, Betsy Walton. Išvydęs šios iliustratorės darbus, viduje pajutau seniai patirtą susidomėjimo ir bendrumo jausmą, kurio vedamas negalėjau atitraukti akių nuo kiekvieno autorės paveikslo. Turiu pripažinti jie gan lengvai ir skaniai „susivalgė“. Taip, lengva ranka, nusprendžiau atverti spalvingą naujųjų metų puslapį „Meno duobėje“.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Puslapis 4 iš 68« Pirmas...23456...Paskutinis »
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)