Neseniai, tik atsidarius visom sienom ir skirtingų valstybių gyventojams tapus itin kosmopolitiškiems, labai populiaru buvo mene vaizduoti savo kelionių įspūdžius. Na, mes Europos sąjungoje visai neseniai, todėl Lietuvoje tai itin madinga ir šiandiena. Pop turizmas, gražios nuotraukos, ryškių spalvų eskizai ir ir universitetiniai darbai, kuriuose “baisiai” kruopščiai atkartojamos užjūryje atrastos “niekam nematytos” idėjos.. Visa tai paliksiu ir pristatysiu Franz Ackermann - menininką, kuris taip pat įkvėpimo semiasi kelionėse, bet savo įspūdžius vaizduoja tik jam suprantama kalba. Psichožemėlapiai - taip jis vadina savo darbus.

Vaikštant gatvėmis pastebėjau vieną detalę, vėliau dar vieną, na ir užteko paskutinio žvilgsnio į kažkokią vitriną, kad atsiminčiau matytas 60tųjų reklamas. Grįžta mada, vėl pradedam naudoti panašius simbolius ir spalvas? Na kaip ten bebūtų, bet šiam šaltam rudens vakarui šiek tiek apie šešiasdešimtųjų spaudą ir reklamą žinoma.

Na štai naujiena, dėl kurios galite jau pradėti pavydėti New Orleans miesto gyventojams. Taigi, nuo lapkričio 1 dienos būtent šiame mieste prasideda pati didžiausia kada nors įvykusi šiuolaikinio meno bienalė, kuri vyks visus tris mėnesius. Bienalės atidarymui atrinktas 81 vietinis, valstybinis ir tarptautinis menininkas. Dalyviai atvyksta iš 30 skirtingų pasaulio šalių. Darbai bus eksponuojami atvirose miesto erdvėse, muziejuose, galerijose ir milžiniškuose sandėliuose. Viso ekspozicijoms skirta net 100,000 kvadratinių metrų. Pamatyti šį nepakartojamą renginį turbūt pasiseks tik keletui iš mūsų, na, o kad šiek tiek sumažinti sukeltą pavydą, pristatysiu vieną iš atrinktų menininkų - Leandro Erlich, kuriam drąsiai galima priskirti iliuzionisto vardą.

” Sukurtas pastatas turi būti visumos dalimi, kitaip tariant tapti geru kaimynu. Vienintelis dalykas ko gali tikėtis architektas - kad jo kūrinys įsilies į urbanistinę erdvę. Man nepatiko aplinkinė architektūra, bet žmonės čia gyvena, jie gerbia ir myli šias vietas, todėl ir man nieko neliko kaip tik gerbti jų aplinką. Aš bandžiau sukurti simbolį, ikoną, kuri atspindės šios vietovės dvasią ir gyventojus.” - teigia architektas Frank Gehry.

Tai pirmasis Frank Gehry sukurtas svarbus visuomeninis pastatas savo gimtajame mieste ir labiausiai lauktas projektas nuo Gugenheimo muziejaus pastatymo Bilbao vietovėje. Projekto išpildymas truko net 16 metų, pareikalavo dvigubo biudžeto negu buvo planuota, o statyboms prireikė virš 30 tūkst. architektūrinių piešinių.

Kaip visada, o ypač mūsų amžiuje, menas ir kūryba neatsiejami nuo komercijos. Šį kartą akį patraukė pašiepiantis naujienų pristatymas. Damien Hirst - kūrėjas, šiuolaikinio meno pasaulio erdvėje sekamas ir komentuojamas taip, jog jau lyginamas su Britney Spears iš operos “<…> nusipirko naują porą batų”. Būtina pabrėžti, jog nuo 2004 metų tai antras pagal turtingumą pasaulyje menininkas ( pirmasis sąraše puikuojasi Jasper Johns ). Nenuostabu, jog pradėjusi domėtis jo kūryba radau biografiją su labai išsamiomis ir kartais atrodo visai nereikšmingomis detalėmis. Šiuo metu garsūs laikraščiai publikuoja labai “svarbų” gandą, jog 200 autoriaus darbų “užstrigo” White Cube galerijoje, na, ne veltui juk artėja aukcionas, kurio pardavimai turėtų pasiekti tokius skaičius, jog turbūt kai kurie supyks jei tai netaps pagrindine vakaro žinių tema..

Nors labai dažnai iš kartais nevisai patyrusių žmonių esu girdėjęs neigiamus atsiliepimus apie tokio tipo iliustracijas, manau tai viena iš žaismingiausių natūraliosios medijos rūšių. Taigi pristatau Maximilian Bode, New Yorker meno vadovą, bet tuo pačiu pasirodo piešiantį savotiškas ir patrakusias  istorijas, kartais pasirodančias anksčiau minėtame laikraštyje.

Kažkada minėta grupė The Cinematic Orchestra vėl sukėlė malonų šiurpuliuką bėgantį per visą nugarą link rankų pirštų galiukų. Gan nestandartiškas pasirinkimas vienam video klipui skirti du muzikinius kūrinius ir emocionali aktorių vaidyba prikaustė keletui minučių mano visas mintis ir žvilgsnį į plastikinį monitoriaus ekraną. Ši muzikinė istorija keletu kadru atrodo atskleidžia visą herojų gyvenimą ir išgyvenimus, tuo pačiu dvi nuostabios dainos kontrastingai atskiria meilę ir mirtį, ką tik laikytą rankose gyvybę ir blėstančią jos šilumą. Tiek to užteks kalbėti už patį kūrinį. Tiesiog tikiuosi šis Up The Resolution susuktas filmukas naujajam The Cinematic Orchestra DVD Ma Fleur nepasirodys jums per banalus, o privers trumpam pagalvoti apie visa tai kas vertinga, bet kartais neįvertinama iki tam tikro momento.

Tęsiant “In focus” festivalio temą, gal šiek tiek pavėluotai, bet tiems kas dar nematė ir negirdėjo pristatome dar keletą šio renginio parodų:  „Šiuolaikinė Prancūzijos fotografija” ir „Vokietijos vaizdai - 8 fotografijos požiūriai”.

Nuotrauka iš www.touscene.com

Mintyse surūšiavus vasaros kultūrinę dokumentaciją tam tikrais kąsniais norisi pasidalinti ir su “Meno Duobės” publika. Šįkart - stamboka porcija iš Stavanger miesto Norvegijoje.
O pats Stavanger, kaip žinia, yra šių metų Europos kultūros sostinė. Ir dar penktas pagal dydį miestas Norvegijoj. Tačiau dabar ne apie tai.

Na štai prasideda ilgai lauktas ir neseniai mūsų minėtas tarptautinis foto festivalis Vilniuje “In Focus“. Todėl jaučiu pareigą supažindinti tuos, kurie dar nieko apie šį renginį negirdėjo arba girdėjo tik kažką, su jo dalyviais. Taigi pirmieji estafetę šiame festivalyje pradeda šiauriečiai: islandas Spessi Hallbjörnsson ir suomis Harri Palviränta, kurio darbus matote aukščiau, turiu omeny fotografijas.