Kūno žymėjimas: tarp populiariosios kultūros, meno ir protesto.

Tatuiruotes
Kūno žymėjimas, modifikacijos yra ta ribinė, dažnai stigmatizuojama sritis, kuri įdomi jau vien dėl žmogaus įgalinimo — asmuo įgyja galias modifikuoti gamtos duotą kūną. Tatuiruotės ar auskarai išsiskiria ir tuo, kad tai lengvai įgyvendinamas žymėjimas, kylantis tikrai ne iš būtinumo, o tik iš noro. Kas paskatina žymėti kūnus? Tatuiruotės kaip trumpalaikė mada, tatuiruotės kaip meno forma, tatuiruotės kaip individualaus tapatumo ir asmens unikalumo išraiška ar tatuiruotės kaip protestas ir pasipriešinimas — tai tik kelios kūno žymėjimo aiškinimo kryptys.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Jaunoji kino prodiuserė prabyla apie lietuviško kino renesansą

interviu Jaunoji kino prodiuserė prabyla apie lietuviško kino renesansą

Prakalbus apie lietuvišką kiną, dažniausiai išgirstame atodūsius bei išvystame skėsčiojimus rankomis. Nors skeptikų visada buvo ir bus, mūsų kino padangėje įsižiebia vis daugiau ryškių žvaigždžių, o štai prieš porą metų atsirado pirmieji kino ir televizijos apdovanojimai „Sidabrinė gervė.“ Taigi, matyti, jog kino industrija nestovi vietoje, o kaip toji gervė vis stiebiasi aukštyn.

Kino kūrėjų kalvėje — Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) atsiranda vis naujų su šia meno sritimi susijusių specialybių, viena jų — kino, muzikos ir teatro vadyba. Trečiakursė Rimantė Daugėlaitė pasirinko kino vadybos specializaciją ir priklausys antrajai dieninio skyriaus diplomuotų meno vadybininkų kartai. Rudenį organizavusi tarptautinį „Kino šortų“ festivalį ir aktyviai „Skalvijoje“ su įvairiais projektais dirbanti mergina pasakoja apie prodiuserio duoną ir, nors naujasis Kusturica mūsų šalyje dar neapsireiškė, ji neskuba laidoti lietuviškojo kino.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Ko galima pasiekti 12-os metų nustojus lankyti mokyklą?

Christian Boltanski

„Personnes“

Žinoma, klausimas nelengvas ir turintis begalę atsakymų. Bet tarkime, kodėl nepabandžius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasaulinio garso menininku? Christian Boltanski yra paryžietis menininkas, savo karjeroje pasiekęs didžiulių aukštumų. Būdamas vos 12 metų jis tiesiog nustojo eiti į mokyklą ir pradėjo kurti. Save jis laiko tapytoju, bet geriausiai yra žinomas dėl modernaus ir nestandartinio instaliacijų, fotografijų bei skulptūrų pateikimo. Menininkas dažnai šmaikščiai ir (savi)ironiškai pasisako visuomenėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tematika visai nelinksma. Jis savo kūryboje nevengia mirties temų, prisimenant tuos, kurie išnyko ir tevirto anonimais laiko tėkmėje. Jis siekia juos savotiškai įamžinti, kapstosi po prisiminimus. Savo darbams naudoja skardines, elektros laidus, dėvėtus drabužius, nuotraukas iš nekrologų ir t.t.

Su šio menininko kūryba susipažinau prieš kelis metus būdamas Stokholme. Ten, tiesiog jūrų uoste esančioje labai įdomioje galerijoje „Magasin 3 Stokholm konsthall“ jis pristatė savo parodą „Les Archives“. Paroda taip sužavėjo, kad išleidau paskutinius savo pinigus ir nusipirkau parodą pristatantį plakatą. Parvykęs namo gerai iškračiau internete Christian Boltanski biografiją ir jo lig tol buvusias parodas. O jų buvo tikrai daug, ir visame pasaulyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą dalyvaus Venecijos bienalėje. Jis vienas plačiausiai užsienyje eksponuojamų Prancūzijos menininkų. Vienas jo darbas yra pabuvojęs ir Lietuvoje, su Oslo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija, darbas buvo eksponuojamas ŠMC 1999 metais. Deja, truputį pavėlavau.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Šiek tiek poezijos tapyboje. Aistė Gabrielė Černiūtė ir Linas Gelumbauskas

linas-gelumbauskas_exellent

Linas Gelumbauskas „Exellent“

Norėčiau supažindinti su dviem menininkais – Aiste Gabriele Černiūte ir Linu Gelumbausku. Jie nėra brolis ar sesuo, žmona ar vyras. Tiesiog neseniai bendrą parodą „Būsenos“ viename Vilniaus prekybos centrų („Domus galerija“) esančioje parodinėje erdvėje-salone („Meno zona“) surengę draugai ir kolegos.

Tarp jų galima surasti glaudokų saitų. Pavyzdžiui, Linas Aistę kažkada pavadino savo tapybine seserimi. Kažin ar dabar ir pats galėtų paaiškinti, ką to norėjo pasakyti, tačiau akivaizdu – meninės giminystės tarp jų esama. Visų pirma dėl to, kad abu (ir netgi panašiu metu) baigė Vilniaus dailės akademiją. Tą pačią – tapybos – katedrą. Dar toks sutapimas – abu gimę ir augę Kaune… Bet čia jau senos ir pamirštos istorijos…

Svarbiausia, kas juos jungia – aliejinis dažas. Aistė ir Linas yra tapytojai iki kaulų smegenų. Tokie, kurie nei už ką ir į nieką neiškeis aliejinių dažų ir drobės. Tai esminė, substanciali medžiaga, kurios dėka jie eina tolyn. Antras autorius siejantis dalykas – storas, „sviestiškas“ – ,,ūkiškas” dažo tepimas. Abu mėgsta pastozišką tapybą. Linas, galbūt, labiau vertina ilgesnius, platesniu potėpius. Aistė, turbūt, pripažįsta trumpesnius teptukų kirčiavimus į pagrindą. Linas iš dažų formuoja reljefus, Aistė pastaruoju metu lipdo netgi aliejines figūrėles – vadinamus dažažmogius. Trečias jungiklis – kolorizmas. Spalva Aistės ir Lino darbuose yra problema Nr. 1. Gal tai yra per daug specializuota – pripažįstama ir vertinama tik pačių tai darančiųjų (t.y. tapytojų) sferose. Panašiai kokie kompozitoriai jaudinasi dėl kokios nors tonacijos ar garso.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Angelo Badalamenti: Muzika įeinanti į kino istoriją.

kinematografija Angelo Badalamenti: Muzika įeinanti į kino istoriją.

Muzika jau seniai tapo neatsiejama kino, bei televizijos pramonės dalimi. Kino filmų ar televizijos serialų kūrėjai labai atsakingai parenka muziką, o kartais ir kompozitorių, nes tai dalinai lemia kūrinio komercinę sėkmę. Muzika padeda sukurti norimą nuotaiką, manau, daugelis netgi nematydami vaizdo sugebėtų atspėti kokio žanro filmas rodomas. Net tuomet, kai kinas būdavo begarsis, kino seansuose grodavo pianistas ar net visas orkestras, ir savo muzika stengėsi perteikti filmo vaizdus. Vėliau atsiradus technologijai, kuri prie filmo galėjo prijungti garso takelį, garsiniai filmai išstūmė nebylųjį kiną. Yra labai daug dainų, kurias išgirdus automatiškai prisimeni tam tikrą kino juostą. Pavyzdžiui visų atmintyje išliks „Walt Dysney Pictures“ kompanijos animacinis filmas „The Lion King“ ir jame skambanti Eltono Johno muzika. Manau, lygiai taip pat puikiai visi atsimena muziką, skambančią garsiajame praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžios televizijos seriale „Twin Peaks“. Serialą sukūrė garsus, išskirtiniu stiliumi garsėjantis režisierius Davidas Lynchas, o muziką parašė vienas geriausių kino kompozitorių, italų kilmės amerikietis Angelo Badalamenti. „Twin Peaks“ muzika laikoma viena sėkmingiausių visų laikų televizijos projektams sukurtų taip vadinamų „įžanginių temų“. Su ja galėtų konkuruoti nebent kito kultinio serialo „The X-Files“ muzika sukurta kompozitoriaus Marko Snow.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Lėlė — menas ar rankdarbiai?

Lėlės

Kiekviena save gerbianti „supermama“ turi verti karolius, užsiimti dekupažu ar bent jau gaminti veltinio šedevrus. Begalės rankdarbių studijų duonai užsidirba mokydamos nuobodžiaujančias moteris šių amatų. Kažkada buvę įdomūs ir originalūs, šie užsiėmimai paskendo kičo jūroje. Kaip kurios amatininkės jau ieško naujų saviraiškos būdų, tad nereta lietuvaitė imasi interjerinių lėlių gamybos. Padarytos profesionalių rankų šios lėlės gali tapti išraiškingesnės už gyvą žmogų, nustebinti veriančiu žvilgsniu, detalių tikslumu. Deja vis dažniau lėlės kurias matome, pagamintos laisvu nuo namų tvarkymo laiku, primena naują barbių kartą. Tad kas yra tos lėlės — meno dirbiniai ar naujas hobis nuobodžiaujantiems?

Pirmosios pasaulio istorijoje, archeologų rastos lėlės datuojamos 2000 m. prieš mūsų erą, tokios lėlės — medinės ar molinės, buvo naudojamos dievybėms vaizduoti ritualų metu. Vėliau lėlės kaip žaislai buvo rastos vaikų kapuose Graikijoje ir Romoje. Japonijoje lėlės nuo seno buvo kultūros dalimi, japonai turi daugybę lėlių rūšių ir švenčių kurių metu lėlės atsiduria dėmesio centre, virsta maldos simboliais. Kinijoje sugalvotas lėlių teatras, prasidėjęs nuo džiovintos odos figūrėlių šešėlių, virto viso pasaulio vaikų džiaugsmu.

Viduramžiais krikščionių bažnyčia naudojo lėlių teatrus savo doktrinoms skleisti. Ilgainiui, lėlės tapo tiek Europos, tiek JAV pramonės dalimis, meninė jų vertė buvo nustumta į šalį. Vargingesnėse šeimose vyravo skudurinukės, o aukštuomenė savo atžalas lepino prabangiomis porcelianinėmis damomis, kurios savo grožiu nenusileisdavo tikroms grafaitėms ar kunigaikštytėms. Ėmė rastis plastikinės, kūdikius imituojančios lėlės, o 20 a. galiausiai atsirado ir žymioji Barbė. Tad ar lėlių menas išvis egzistavo?

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)