Trnkos lėlės greta sistemos marionečių

Kalbant apie lėlių animaciją, nesunku sekti grandine, vedančia nuo kreiviausių šiuolaikinių animatorių iki pirmųjų šio žanro autorių. Juo labiau, kad moderniosios animacijos istorija nėra labai ilga ir pinasi su kinu. Tarkime, broliai Quay žinomi tiek už savo makabrišką animaciją, tiek ir už pilnametražius filmus su „tikrais“ aktoriais. Čeką siurrealistą Jan Svankmajer jie įvardina kaip turėjusį nemažai įtakos kuriant. Svankmajer yra dirbęs Jiržio Trnkos (Jiri Trnka) studijoje. Pastarasis pradėjo tradiciją, ėmusią konkuruoti su pozityviu amerikietiškuoju, „disnėjišku“ požiūriu į animaciją.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Pristatėme savo veiklą „Bliuzo naktyse“

Bliuzo naktys 2010

Liepos 2-4 dienomis kartu su savanoriais svečiavomės ir pristatėme savo veiklą „Bliuzo naktyse“. Mūsų palapinėje dienos metu galima buvo susipažinti su anksčiau vykdytais renginiais ir iniciatyvomis bei ateities idėjomis, pavartyti knygų apie meną, pažaisti stalo žaidimų bei paragauti kūrybingumo eliksyro ar šviežių sulčių. Tuo tarpu naktį kvietėme visus išbandyti piešimą šviesa ant diena niekuo neišsiskiriančios sienos. Ačiū visiems apsilankiusiems už gerą nuotaiką, o Lukui, Daliai, Astai ir Aidai už visokeriopą pagalbą bei puikiai kartu praleistą laiką! Taip pat dėkojame Monikai už kvietimą ir puikų organizacinį darbą!

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Laiškas meno duobės skaitytojams

630_remimas

Tiesą pasakius jau ganėtinai ilgai abejoju nuo ko turėčiau pradėti šį laišką mūsų skaitytojams, „Menų centro“ lankytojams ir šiaip mūsų veiklai prijaučiantiems žmonėms. Štai jau nuo pirmo straipsnio pasirodymo meno duobėje praėjo beveik trys metai, nuo mūsų pirmojo surengto renginio vieneri metai. Visą šį laiką dirbome ir iki šiol dirbame tikėdami kūrybiškomis idėjomis, tobulėjimu bei nuojauta, jog galų gale meno ir kultūros sritys taps patrauklios ir prieinamos kiekvienam besidominčiam amžiaus ir statusų nevaržomam žmogui. Per šiuos metus sutikome daug skirtingų žmonių, kartais tekdavo nusivilti, kartais labai apsidžiaugti radus naujus bendražygius, prijaučiančius idėjiškai veiklai bei darbui dėl bendrų nematerialių tikslų.

Turbūt labiausiai per šiuos metus pasikeitėme tuo, jog dabar nebegalime nueiti į renginį ir nesutikti ten pažįstamo veido, o neseniai ir nuvykę keletui dienų į Berlyną buvome maloniai nudžiuginti ir priimti nakvoti vien dėl to, jog žmogus žinojo ir karts nuo karto sekė meno duobės naujienas. Dar vienas labai žymus dalykas turbūt yra tai, jog kartais susidaro įspūdis, kad per dieną turime nudirbti tiek darbų, kiek kiti nudirba per tris dienas, mat norint tęsti visą savo savanorišką veiklą, kuri nuo straipsnių rašymo ir meno duobės administravimo išsiplėtė iki kas dieną dirbančio „Menų centro“ kartu su visomis parodomis, kino peržiūromis, skaitykla, diskusijomis bei trisdešimt savanorių, tenka susidoroti ir su papildomais darbais, leidžiančiais turėti finansinę naudą ir suteikiančiais galimybę egzistuoti mūsų materialistinėje sistemoje.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Žaidimai su vyriškumu Brian Kenny ir Slava Mogutin kūryboje

dddjwhhg_170ds3hxrft_b

Slava Mogutin iš serijos „Food Chain“

Rizikuoju būti sukritikuota, jog kišuosi į man nesuprantamas erdves, kur vyrų studijas, maskulinizmą ir to atspindžius šiuolaikiniame mene verčiau palikti vyrams. O ką jau kalbėti apie homoseksualių vyrų kuriamą meną. Ką gi tos moterys gali šiuo atveju suprasti?! Vis dėlto, surizikuosiu. Susidaro įspūdis, jog vyrai ir vyriškumas pernelyg dažnai užmirštami, lyčių studijas susiaurinant iki moterų problemų ir, žinoma, feminizmo.

Retai tenka išgirsti vyrų menininkų balsus, kvestionuojančius jų pačių kaip „lytinių-subjektų“ situaciją ir patirtis. Todėl grafa „moterų menas“ nieko nestebina, bet štai anksčiau minėtieji vis dar išlieka kažkur pakraščiuose. Atrodo, kad ir pati pernelyg dažnai užsimenu apie feminizmo ir meno sąsajas. Taigi, rizika šį kartą kaip tik vietoje.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Interviu su parodos „Kintamumo žymės“ autoriais

kintamumo žymės

Edgaras Andriūnas

Birželio 24 dieną 19 val. „Menų centre“ (daukanto g. 28) bus atidaryta dviejų jaunosios kartos menininkų paroda „Kintamumo žymės“.  Paroda kalba apie kintančias struktūras, formas, žmogaus ir jo aplinkos bei daiktų transformacijas. Audrius Šidlauskas transformacijų suvokimą išreiškia naudodamas fotografijos techniką, tuo tarpu Edgaras Andriūnas pristato šiai tematikai sukurtus tapybos darbus. Abu menininkai dirba kartu, nagrinėja tas pačias tematikas ir siedami skirtingas technikas siekia išvystyti, autorių teigimu, iki beprotybės sukrečiančius vaizdus. Nors abu menininkai yra jaunosios kartos atstovai, tačiau kartu jie stengiasi parodyti savo požiūrį į kūrybą bei jos pateikimą žiūrovui. Siūlome interviu su autoriais.

Gintarė Žitkevičiūtė. Kaip pradėjote kurti, kodėl pasirinkote būtent tapybos ir fotografijos technikas?

Edgaras Andriūnas. Tapyba – tai beveik visas mano gyvenimas. Aš ties ja gyvenu, ties ja alsuoju, ties ja prabundu, džiaugiuosi. Ji užima daugiausia mano laiko. Jei jos nebūtų, aš būčiau tiesiog pilkas žmogus. Mano tėvai nebuvo menininkai, bet jie gana anksti pastebėjo, kad turiu meninių įgūdžių. Vidurinėje buvau visiškai negabus tiksliesiems mokslams: matematikai, fizikai bei chemijai. Jei atsakymą reikėdavo gauti skaičių, man išryškėdavo kažkokie neaiškūs simboliai. Baigęs vidurinę jau tvirtai žinojau, kad stosiu į tapybą. Buvau tikras, kad tikrai įstosiu į Dailės Akademiją.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

Žmogus žvelgiant iš Terry Richardson rakurso

Terry Richardson

Parašyti šį straipsnį mane pastūmėjo įdomus atsitiktinumas ir atsitikimas, jau kuris laikas vykstantis „Menų centre“, kuriame dirbu gerą pusmetį. Greta centro yra kavinė, kurioje geros nuotaikos virėja kepa skanius kotletus, šnicelius ir verda kisielių ar kompotą. Įdomu, jog praėjus beveik pusmečiui, kuomet kas dieną vienaip ar kitaip susiduriame, persimetame keliais bereikšmiais žodeliais, moteris galų gale apsilankė mūsų teritorijoje, pasidomėjo kas čia vyksta, ką mes čia turime ir ko siekiame. Tačiau tai tik istorijos pradžia.

Jos akis užkliuvo už jau du mėnesius ant naujų leidinių spintelės begulinčios fotografo Terry Richardson knygos. Pradinės emocijos, juoko sumišimas su lietuvišku „o jėzus, o jėzus“, peraugo į tai, jog moteriškė beveik kiekvieną dieną pas mus atveda vis naujų lankytojų — savo vyrą, drauges, bendradarbes ir kikendama rodo į Terry Richerdsono kuriamas ironiškas, atviras, nuogo kūno ir sekso akimirkų pilnas nuotraukas.

Buvo smagu pamatyti šį reiškinį — edukacija, smalsumas, šokiravimas — vadinkite kaip norite. Šios istorijos kulminacija galėtų būti tokia — vieno renginio metu, atėjusi bobutė iš didžiosios salės pradėjo šaukti ant šių pusamžių moterų, jog jos žiūri velnio darbus, o garsiai šaukiasi „kristaus“. Lietuva ir jos ypatumai. Taigi, Terry Richardson, seksas ir jo begalinis žmogiškumas.

Skaityti toliau be komentarų…

Dalinkitės su draugais:
  • Facebook
  • Twitter
  • email
  • MySpace
  • del.icio.us
  • StumbleUpon
  • Digg

  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)