Šį kartą šiek tiek naujienų iš Argentinos. Gustavo Aimar gimė Buenos Aires (Argentina) provincijoje - General Rodriguez, 1973 metais. Nuo 1977 gyvena Trelew (Argentina). Ilustratorius bei grafikos dizainieris - du puikūs pasiteisinimai, leidžiantys piešti visą dieną. Gustavo ilustracijos kalba pačios už save - jausmingos, stebuklingos, pilnos spalvotų popierėlių ir kruopštaus darbo. Žaismingi ir šiek tiek drovūs personazai, užburiančios ir mielos istorijos. Iliustracijos kalba pačios už save.

Vakar Kaune įvykusį Prancūzų kino festivalio atidarymą sutiko gausi publika. Romuvos kino teatro salė buvo pilna. Renginys prasidėjo nuo trumpų rengėjų padėkų, vėliau buvo pereita prie animacinio filmo „Persepolis” peržiūros.

Na štai, atrodo perkėliau viską ir visus.

“menoDUOBĖ” nuo šiol saugiai platėja.

Palinkėkite sekmės

Alinos Orlovos albumas galų gale sulaukė savo debiuto. Prieš gerą valandą Kauno Dramos teatro didžiojoje salėje skambėjo šios dainininkės dainos. Dar prieš du metus rinkdavomės klausyti Alinos (Mimino) Next Festival metu ar tiesiog Vilniaus Užupyje prie vadinamo “Meno Inkubatoriaus”. Nors dabar patalpos užaugo turbūt dešimt kartų, tačiau salėje sunku buvo rasti tuščių vietų. Publika susirinko labai įvairi. Ir nors koncerto pradžios teko laukti gerą pusvalandį, tačiau plojimai skambėjo ilgai, o atlikėjams į sceną teko grįžti du kartus. Įdomu tai, jog šis pasirodymas nebuvo plačiai reklamuojamas, tačiau žmonių eilės Kauno Dramos Teatre buriavosi jau nuo 4 valandos vakaro, o likus 40 minučių iki koncerto pradžios bilietus galėjai gauti tik balkone.

“Barbės”, “Kenai”, lėlės ar masė kitų tik vaikams priskiriamų žaislų ir žaidimų daugelio iš mūsų galvose sunkiai rastų vietą ne kaip naivaus vaikiškumo ar net infantilumo simboliai. Patys žaislai peržengus tam tikrą aiškiai nenubrėžtą ribą lyg išstumiami iš asmens interesų lauko ir viso jo akiračio. Negrįžtamai. Arba su perspektyvom tapti antro plano epizodinių aktorių prototipais. Pastarųjų perspektyvų matytojai turėtų garsiai nustebti išvydę kai ką tokio, ko pati nesitikėjau esant ir esant gana įtaigiu pavidalu. Ne, dar daugiau - panaudojamu ir puošiančiu!

Šį kartą pristatysiu iliustratorių iš Ispanijos, su kurio kūryba susipažinau vienos skaitytojos dėka (*linkėjimai*). Roger Olmos gyvena Ispanijos sostinėje Madride ir nors jam tik 32 metai, bet jo kuriami charakteriai tampa vis populiaresni ne tik Ispanijoje, bet ir už jos ribų. Jau išleistos šios jo iliustruotos knygos: “A Love Story that Doesn’t have Anything Weird in It”, “The Thing That Hurt Most in the World”, “The Silly Nanny Goat”, “Concert for animals” ir t.t. Šios knygos panašios į mūsų turimas leidyklos “Nieko Rimto” knygutes, kurios lyg ir skirtos vaikams, bet tuo pačiu mielos ir suaugusiam skaitytojui.

Subkultūros Lietuvoje dažniausiai vertinamos labai kritiškai. Retai kada išgirsi jas priskiriamas ne prie paauglių madų, chuliganų išmonių, ar bobučių velnių žemėje klano. Fotografas Peter Beste iš New York‘o bando įžvelgti kitokią subkultūrų pusę, juk jos turi nemažą socialinę reikšmę mūsų visuomenėje, dažnai nustembame išgirdę, jog va šitas direktorius, ar koks garsesnis žmogus jaunystėje “pankavo”, “metaliavo” ar “repavo”.

Taip, dar vienas “Pasidaryk Pats” tipo menininkas išsiskyręs tarp daugelio pasaulyje ir prisitvirtinęs savo srityje. L. Best užsiima animacija, video, knygų iliustracija, aprangos puošimu. Autorius naudojas taip vadinama tikrąja medija - visokiausiom iškarpom, jas klijuoja į bendrą kompoziciją, taip pat papuošia savo piešiniais. Tiek užtenka sukurti gan įdomiems darbams. L.Best darbus naudoja muzikos industrija, kuri pastaruosius metus taip intensyviai žvalgosi į visus “Indie” tipo menininkus, anksčiau laikytus vaikų darželio peckiotojais.

Šis atostogų namelis įkurtas toli nuo Lietuvos - Čilėje. Autoriai - Felipe Assadi ir Francisca Pulido. Įdomus jis tuo, jog pastatytas ant kalvos ir pritaikytas prie nuolydžio. Pirmas sprendimas, kurį sugalvojo architektai, buvo medinė platforma ant kurios turėjo būti sudėliotos funkcinės zonos, vėliau buvo išspręsta problema su nuolydžiu, sujungtos dar dvi platformos. Platforma ant nuolydžio pasirodė puikus sprendimas ir tapo poilsio vieta, ant jos patogu gulėti ir ilsėtis, ji pritaikyta prie žmogaus kūno. Žemiausioje platformoje sugalvota įrengti baseiną.

“Visada norėjau namo vidury miško, kuriame galėčiau pailsėti ir atgauti jėgas” - Arthur Casas

Šį namą architektas Arthur Casas pastatė sau. Jeigu įdomu tyrinėti visokius projektus, grupinius darbus, naujus užsakymus, tai pamatyti originalų suprojektuoto sau architekto namą dar įdomiau. Architekto namas yra pagrindinis jo atspindys, kuris parodo kaip šis reaguoja į aplinką, kokį turi ryšį su ja.