Šie žaislai nėra tie, kuriuos galėtumėte atrasti savo vietinėje žaislų parduotuvėje. Ir tokių lėlyčių jūs tikriausiai nenorėsite palikti supakuotų po eglute savo atžaloms. Lėlės yra iškraipytų proporcijų, kiekviena aprengta vis keisčiau, jos niūrios, prastos nuotaikos, tačiau kiekviena iš jų turi savo istoriją bei savitą charakterį.

“Man patinka seni, nevisai padorūs vaizdai. Aš kolekcionuoju nebylius filmus, mane  žavi jų teatrališkumas ir perdėta vaidyba. Atrodo, jau niekas nebemėgsta nebylaus kino, bet aš jį tiesiog dievinu - jis daug drąsesnis nei šiuolaikinis kinas.” - Ellen von Unwerth.

“Man patinka punk rokas ne tik kaip muzika, bet ir kaip nepriklausomybės simbolis.” - Yoshitomo Nara.  

Žodį Anglija paskutiniu metu girdėjau daugiau kartų negu labai daug. Turbūt tiek daug, jog prisiversti ten nuvažiuoti prireikė net trijų metų. Ką galiu pasakyti - manęs maloniai nenuteikė nei “išturtėję” lietuviai, kimšdami į paskutinį pigiausią Ryanair lėktuvą visas savo brangenybes, nei pusnuogiai britai, savaitgalio naktimis lakstantys iš pub’o į pub’ą, nei studentai, manantys, jog svarbiausia gyvenime priklausyti kokiam nors klubui ir turėti 1000 draugų facebook’e.

Visgi, ką blogo aš galiu pasakyti apie šalį, kurioje netgi perpus mažesniame mieste už Kauną, aplankiau tris kartus didesnę už mūsiškį ŠMC galeriją, tuo labiau joje atradau tokias parodas kaip David Shrigley, Steve McQueen ir Yoshitomo Nara, kurį jums ir pristatysiu.

Galbūt pamenate anksčiau minėtą Ben Thomas ir jo miniatiūras imituojančias nuotraukas. Neteko ilgai laukti ir fotografai bei šiaip mėgėjai visame pasaulyje pradėjo įgyvendinti savo vaizduotės vaisius šios technikos pagalba. Keith Loutit, kurios darbus šiandien ir noriu jums parodyti, sužavėjo mane originalia idėja priversti tuos miniatiūrinius pasaulius judėti. Kodėl gi tai kas daroma su nuotraukomis negali būti padaryta su video medžiaga? Rezultatas tikrai kerintis.

Satyrikas, būtinai suerzinantis kiekvieną, kuris turi nors lašą konservatyvumo, gerbia religiją, papročius, moralės taisykles ir visus kitus, anot Maurizio Cattelan “nieko nevertus” niekus. Šis veikėjas įsibrovė į meno pasaulį ne tik netilpdamas į jo rėmus, bet ir stengdamasis juos visiškai sulaužyti, paneigti, o svarbiausia išjuokti.

Absurdo teatru tapusios parodos leidžia žiūrovams pasimėgauti tokiais reginiais kaip prie virtuvinio stalo sėdinti ir bandanti nusišauti voverė, miniatiūrinis besimeldžiantis Hitleris, popiežius, nutrenktas meteorito, arba tarkim lauke prieš praeivius besipuikuojantys trys pasikorę vaikai.

Šį kartą noriu atkreipti jūsų dėmesį į danų fotografo Nicloai Howalt fotografijų kolekciją, kurioje vaizduojami jauni berniukai prieš ir po bokso kovos. Peržiūrėjau visas nuotraukas neatsitraukdamas, įsižiūrėdamas į kiekvieno veidą, gaudydamas emocijas, bandydamas atrasti save. Galbūt todėl, kad kažkada pats buvau tokio amžiaus ir teko dalyvauti sparingo rungtyse, puikiai atsimenu tą jausmą prieš kovos pradžią ir palengvėjimą po, nusivylimą ir pakylėjimą, skausmą, įkyrius prakaito lašelius ant nosies, ir svarbiausia bendraamžių žvilgsnius, sprendiančius tavo artimiausią ateitį. Tiesa ta, kad kontaktinis sportas tarp vaikų yra žymiai sunkesnis ir reikalaujantis daugiau pastangų negu tarp suaugusiųjų. Gal N. Howalt primins ir jums jūsų vaikystės pirmuosius laimėjimus ir pralaimėjimus, per kuriuos pradėjote pažinti save.

Tiesiog negaliu nepritarti daugumos jau susidūrusių su Superbrothers kūryba nuomonei, kad tai ko gero nuostabiausiai atlikti pixel-art’o darbai. Žmogus besislepiantis už šio slapyvardžio - humoro jausmo nestokojantis Craig D. Adams, sugebėjo pagyvinti tokią minimalistinę grafikos išraišką. Te aplanko jus šiandien 80-ųjų nostalgija.

Tiesą sakant, niekada nejaučiau pernelyg didelio susižavėjimo šiuolaikine architektūra ar konkrečiu jos pavyzdžiu. Matyt, tam buvo lemta baigtis, rodos, dar visai ką tik, praėjusią vasarą. Tam tikro atsivertimo link kitokio požiūrio kaltininku tapo naujosios Oslo operos pastatas (toks baltas „ledkalnis”, visa didybe styrantis senojo Oslo uosto teritorijoje) su kūrybinių jos tėvų - norvegų architektūros ir interjero dizaino komanda „Snøhetta”. Ir netgi manau, kad ne man vienai.

Michael Dudok de Wit užsiima animacija jau nuo 1978 metų. Mūsų akims, jau pripratusioms prie spalvomis, tikroviškumu ir 3D perkrautos animacijos, Dudok padeda atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis minimalistiniais vaizdais, nostalgiškais tonais, kaligrafinėmis linijomis ir klasikinės muzikos garsais, pakeičiančiais įgarsintojų triukšmus.

Vokiečių architektas Jürgen Mayer vėl maloniai nustebino sukurdamas dar vieną minimalistinį perliuką. Ši vila sukurta pagal toje pačioje vietoje 1984 metais pastatyto namo išklotinę. Kiekvienas šio architekto projektas žavi savo formomis ir originalumu. Stebėtina, jog žmogus 2003 metais gavęs Mies van der Rohės apdovanojimą ir pristatęs tokius projektus kaip Plaza de la Encarnacion Sevilijoje ar ofisų kompleksas Hamburge, savo idėjas išreiškia ne tik architektūroje bet ir interjero dizaine, instaliacijose ir net baldų kūryboje.