
Architektūra yra nuostabus reiškinys ir nepaprastai daug žadanti bei talpinanti sritis. Ji gali būti šimtais būdų graži, bauginanti, įkvepianti, jauki kaip lopšys, arba keista it sustingusi kažkur ant tikrovės briaunos. Šilti jausmai šiai kūrybos formai nenustojo rusenti net ir po tų keistų vienerių metų VGTU architektūros fakultete, apie kuriuos ketinu čia ir dabar papasakoti. Pradėsiu nuo dviejų svarbių pastabų.


































