Nesusilaikysiu nepasidalinusi su jumis tik ką atrasta ir labai įdomia idėja. Lost & Found komanda, jau šeštus metus informuojanti menininkus ir besidominčius kūrybiška scena žmones apie įdomiausius renginius, erdves bei įvykius, savo skaitytojams siūlo ne tik nemokamą naujienlaiškį, bet ir galimybę nemokamai apsistoti Melburne.
Kas yra Vilnius?
Dabartinė Lietuvos respublikos Sostinė. Pižonų ir snobų veisykla? Vienintelis centras dar vienoje periferinėje Europos sąjungos valstybėje? Mažutis, labai uždaras inkubatorius, kuriame vystosi unikalūs, tačiau pasauliui nežinomi kultūros procesai? Lietuvos lenkų ir Lietuvos lietuvių mūšio už tėvynę demarkacinė linija? Barokinių bažnyčių bokštai…
Kai kurios erdvės kuria savo vertę per estetiką ir vizualumą, patraukdamos žiūrovą įdomiu interjeru ir sukurta atmosfera. Tačiau turbūt visi pritartumėte, jog tai ne vienintelis elementas verčiantis mus lankytis ir užsukti į kai kurias vietas nuolatos, susitikti čia su savo draugais ir naujais žmonėmis, bendrauti ar užsiimti kokia mėgiama veikla. Sakyčiau, erdvių skirstymas į formalias ir neformalias yra labai taiklus ir jaučiamas. Neformalios erdvės dažnai būna pačios mieliausios jaunam žmogui – čia nereikia rūpintis kad susikūprinęs ir netvarkingai sukryžiavęs kojas sėdi ant žemės, kad foteliai ir sofos labai nudrengti ir dulkini, kad visi rūko viduje ar kad kas tave nužvelgs įtartinu žvilgsniu, jeigu prieisi tiesiog pasilabinti su pirmą kartą matomu žmogumi.
Deja tokių erdvių yra mažai, jos neturi formalių dokumentų, kavinių ar meno centrų statusų, veikia tiesiog entuziastų dėka, kurie gyvena tuo ką daro ir daro tai dėl ko gyvena. Jeigu suregztumėte idėją atidaryti nišinę, neformalią erdvę, turbūt šiuo metu tam pati tinkamiausia vieta būtų Berlynas, kur nekilnojamo turto kainos ir įstatyminė bazė leidžia mieste atsidurti skirtingiausiems inkliuzams. Tuo tarpu Londonas stengiasi ir kapanojasi, tačiau tenka ir pakovoti. Šį kartą pristatau “The George”, jį galima būtų pavadinti tiesiog bendruomenės/meno/kūrybingumo erdve, kurioje renkasi jaunimas arba vyresni atviro mąstymo žmonės ir įvairiausių menų entuziastai, o aktyviausiai bene reiškiasi muzikantai.
Jau šiandien daugelis kūrybos entuziastų turės galimybę apsilankyti vienoje didžiausių Londono meno mugių. Penkias dienas nuotraukoje matomoje erdvėje knibždės begalė kuratorių, menininkų, meno kritikų ir žinoma entuziastų, kurie atvyks čia ne tik paganyti akių, bet ir įsigyti vieno kito meno kūrinio. Pagrindinis mugės koordinatorius Jonathan Burton teigia, jog 23 kartą vykstanti mugė, šiais metais bus pati didžiausia iš visų buvusių, o per penketą dienų organizatoriai tikisi sulaukti 25 tūkstančius lankytojų. Šiais metais savo veiklą, tikslus, išskirtinumą ir žinoma menininkus pristato 124 galerijos – šiame sąraše rasite ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir žinomas tarptautines galerijas, tarp kurių labiausiai išryškėja prancūzų ir amerikiečių ekspozicijų erdvės.
Vakar Londono meno mugė kvietė į svečius žiniasklaidos atstovus ir kitus svarbesnius kūrybos pasaulyje personažus, visiems jiems buvo suteikta galimybė žvilgtelėti į ekspozicijas atidarymo išvakarėse, pakalbinti galeristus bei aptarti šių metų laimikį tarpusavyje. Pasinaudoti šia proga ir anksčiau išvysti ekspoziciją pavyko ir man, tad siūlau šiek tiek įspūdžių ir asmeninės nuomonės iš mano varpinės.
Panašu, jog gyvename pasikeitimų amžiuje. Tradicijos laužomos, institucijos priverstos keisti vertikalų formatą į horizontalų, kritika tampa vis garsesnė ir aštresnė. Dabartinis laikotarpis yra vienas tų reguliariai pasikartojančių ciklų, kuomet visuomenės vertybės supurtomos, sistemos apsivalo ir atsiranda nauja švari platforma statyti viską iš naujo. Tokie svarbūs reiškiniai kaip globalus interneto plitimas ir laisvas informacijos prieinamumas sukūrė galimybę atskiriems individams priimti vis radikalesnius daugelį metų vyravusiai sistemai besipriešinančius sprendimus. Vadinamas “Out of box thinking” (netradicinis, kitoks mąstymas) ambicijų turintiems asmenims tampa nebe išskirtine savybe, bet privalomu bruožu asmeninėje charakteristikoje. Jokių statusų, jokios hierarchijos, jokių privilegijų. Panašu, jog būtent dabar dvi pusės pradeda karštą ir įtemptą diskusiją. Labai geras to pavyzdys ir pasauliniu mastu nagrinėjama Wikileaks istorija, kuomet nedidelė, nepriklausoma horizontali organizacija priversta kovoti su įsišaknijusia vertikalia mutante.
Meno scena taip pat nerimsta. Diskusija apie meno statusą, institucijų įtaką bei priklausomybę vis labiau aštrėja, akcentuojama spaudoje, nagrinėjama antropologų ir filosofų. Visur mažėjantis finansavimas aštrina diskusijas apie tai ko iš tikrųjų reikia visuomenei ir kam atėjo laikas tapti istorija. Judinamas kertinis modernizmo akmuo – estetikos ir erdvės suvokimas. Būtent erdvė, jos transformacijos ir panaudojimas yra pagrindinė šio straipsnio tema. Pagrindinis objektas – Soho rajone Londone įsikūrusi galerija “Riflemakers”, jos kuratorių pozicija ir darbo specifika.
Vienas pagrindinių dalykų, kurio labiausiai pavydėjau didelių miestų gyventojams buvo tai, jog dideliame mieste visuomet gali rinktis, likti nustebintas arba labai nuviltas. Čia egzistuoja visos paletės spalvos ir kiekvienai iš jų atsiranda kritinė masė, tad išnykti kuriam nors atspalviui beveik neįmanoma. Kūrybos plotmėje dideli miestai visuomet maloniai nustebina tuo, jog taip kaip greta penkių žvaigždučių restorano, rasite tris kebabines ir dvi kiniečių šlaunelių užeigas, taip ir greta didžiųjų muziejų bei galerijų, rasite begalę nepriklausomų ir vieną už kitą skirtingesnių mažų galerijų. Įsikūrusios jos visur, kur tik įmanoma kurtis.
Atsimenu viena labiausiai patikusių subkultūrinių galerijų Berlyne paliko tikrai malonų įspūdį, kuomet į atidarymą susirinko žmonės prijaučiantys ir priklausantys gotų subkultūrai, na o pati galerija pristato gotų subkultūros kūrybą.
Šį kartą kalbu apie vieną tų mažų nepriklausomų ekspozicijų erdvių Londone, galerija “Seventeen” ir paroda “Dirty Kunst”.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
