Architektūra yra nuostabus reiškinys ir nepaprastai daug žadanti bei talpinanti sritis. Ji gali būti šimtais būdų graži, bauginanti, įkvepianti, jauki kaip lopšys, arba keista it sustingusi kažkur ant tikrovės briaunos. Šilti jausmai šiai kūrybos formai nenustojo rusenti net ir po tų keistų vienerių metų VGTU architektūros fakultete, apie kuriuos ketinu čia ir dabar papasakoti. Pradėsiu nuo dviejų svarbių pastabų.
Pirmi iš septynių. Baigta ir see you never! Laukiame naujų projektų, kelionių ir parodų.
Įstoti nebuvo sunku: portfolio, neblogi pažymiai, motyvacinis, rekomendacinis laiškas ir štai hello Glasgou! Vietiniams — kitaip, visi turėjo eiti į interviu ir įtikinti žodžiu, jog jie verti čia mokytis. O mokytis čia sunku: jau po pirmos savaitės neliko kelių studentų, o po pirmų metų ir visų dvidešimt. Vieni, kaip jie pasakė, suprato, kad jiems nepatinka pastatai, o kiti nepanoro, tikrąją to žodžio prasme, VISĄ savo laiką skirti architektūrai. Ir nuo pirmos savaitės prasidėjo.
Mokslai tarsi žaidimai: workshopai, kurių metu vedžioji draugą užrištomis akimis, o jis pasakoja, ką jaučia aplinkui, kokie garsai, medžiagos, kvapai; bėgioji po universitetą rinkdamas tekstūras, kaip vaikystėje paimdavom monetą ir uždėję lapą nuspalvindavom. Matavom atstumus, laiptus, kiek vietos reikia keturiems žmonėms sėdėti prie stalo, kokio dydžio yra tualeto kabina, kiek vietos reikia šimtui žmonių laisvai jaustis erdvėje ir kiek vietos jie gali užimt mažiausiai, spaudėmės i mažą galerijos kampą ir matavome ilgius ir pločius. O prieš tai, pačią pirmąją savaitę gavome 48 savaitgalio valandas pagaminti medinei dėžei. Aišku, tai nebūtų buvę sunku, jei Glasgas būtų buvęs pažįstamas miestas, kur žinai kur nueiti, nusipirkt medžiagų ir paprašyt, kad išpjautų lentas milimetro tikslumu. Bet mums pasisekė: maisto prekių parduotuvės pardavėjas palieka parduotuvę, kad įsodintų mus dvi lietuves į autobusą, visą valandą kažkur keliaujame, kol paleidžia plynėje, o ten didžiulis angaras — „BnQ“! Mes išgelbėtos!
Prakalbus apie lietuvišką kiną, dažniausiai išgirstame atodūsius bei išvystame skėsčiojimus rankomis. Nors skeptikų visada buvo ir bus, mūsų kino padangėje įsižiebia vis daugiau ryškių žvaigždžių, o štai prieš porą metų atsirado pirmieji kino ir televizijos apdovanojimai „Sidabrinė gervė.“ Taigi, matyti, jog kino industrija nestovi vietoje, o kaip toji gervė vis stiebiasi aukštyn.
Kino kūrėjų kalvėje — Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) atsiranda vis naujų su šia meno sritimi susijusių specialybių, viena jų — kino, muzikos ir teatro vadyba. Trečiakursė Rimantė Daugėlaitė pasirinko kino vadybos specializaciją ir priklausys antrajai dieninio skyriaus diplomuotų meno vadybininkų kartai. Rudenį organizavusi tarptautinį „Kino šortų“ festivalį ir aktyviai „Skalvijoje“ su įvairiais projektais dirbanti mergina pasakoja apie prodiuserio duoną ir, nors naujasis Kusturica mūsų šalyje dar neapsireiškė, ji neskuba laidoti lietuviškojo kino.
Anksčiau ar vėliau ateina metas, kai reikia apsispręsti į kurios aukštosios mokyklos rankas atiduosime ketverius savo gyvenimo metus, žinias ir pastangas. Susiaurinkime pasirinkimo ratą iki vienos, tačiau pakankamai plačios mokslo srities ir apsistokime ties menų studijomis. Šia sfera besidomintys žmonės žino, jog daugelis užsienio universitetų siūlo lanksčias, patrauklias ir išties viliojančiai skambančias menų studijų programas, bei dideles darbo perspektyvas ateityje. Žinoma, gyvename Lietuvoje, todėl dauguma jaunų protų iškeliauja į mūsų šalies universitetus. Iš ko galime rinktis šiandien? Menų studijų programas siūlo vos keletas Lietuvos universitetų. Be abejo, šioje srityje pirmaujančios VDA ir LMTA pateikia visą plejadą pasirinkimų, tačiau ką daryti žmogui, besidominčiam menu, tačiau nenorinčiam didžiąją savo laiko dalį skirti piešimui, vaidinimams, brėžiniams ar k.t.? Toks klausimas, prieš ketverius metus iškilo ir man. Sužinojusi apie dailėtyros studijas VDA ir menotyros programą VDU, pasirinkau antrąjį variantą. Berods atsakymą suradau, tačiau ar išties gavau ko tikėjausi?
Kai kuriems ir vėl artėja metas spręsti kur studijuoti, tęsdami savo informacijos rinkimą apie meninių specialybių mokymo įstaigas Lietuvoje, šį kartą pristatysime jums Telšių dailės fakultetą. Dailės akademiją, ypač jos fakultetą Vilniuje, žino jei ne kiekvienas, tai tikrai daugelis, Kauno ir Klaipėdos fakultetai keliauja į antrąją vietą, o Telšių į trečiąją arba išvis į nežinomybę. Ką padarysi, taip jau yra, kad daugelio jūsų pasirinkimą apsprendžia pats miestas. Apie miestų ypatumus ir blogybes daug nekalbėsime, tačiau papasakosime apie Telšių studentų gyvenimą. Su jo užkulisiais susipažinti mums padėjo juvelyriką studijuojanti Kristina Misiūtė.
Prisipažinsiu, buvau viena iš tų, kurie, nusprendę siekti mokslo meno srityje, kurį laiką nemato toliau Vilniaus dailės akademijos. Taip, ilgokai net nežinojau, kad egzistuoja tokia institucija kaip VSDK, uoliai ruošiausi stojimui akademijon su utopiškai aiškia perspektyva, kad kitko man ir neprireiks. Tačiau, priešistorės užbaigimo vardan, kaip žinia, ne visada viskas klostosi taip, kaip tikėtumeis. Ir staiga pasisuka keliai ar jų vingiai, kurie nusuka tolyn nuo trokštamos grafikos. Tiesa, tada jau būta ryškaus numanymo, kad egzistuoja VSDK ir tai tapo gelbėjimosi ratu begalinėje absurdo jūroje.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
