
Prisipažinsiu, buvau viena iš tų, kurie, nusprendę siekti mokslo meno srityje, kurį laiką nemato toliau Vilniaus dailės akademijos. Taip, ilgokai net nežinojau, kad egzistuoja tokia institucija kaip VSDK, uoliai ruošiausi stojimui akademijon su utopiškai aiškia perspektyva, kad kitko man ir neprireiks. Tačiau, priešistorės užbaigimo vardan, kaip žinia, ne visada viskas klostosi taip, kaip tikėtumeis. Ir staiga pasisuka keliai ar jų vingiai, kurie nusuka tolyn nuo trokštamos grafikos. Tiesa, tada jau būta ryškaus numanymo, kad egzistuoja VSDK ir tai tapo gelbėjimosi ratu begalinėje absurdo jūroje.
Atversti skaitymui čia ir dabar, be komentarų…
Skaityti atskirai su komentarais…




