Be galo sąlygiška ir naivu ką nors šiame žemiškame, o ypač meno, pasaulyje vadinti „dievišku“, „genialiu“ ar „žvaigždišku“. Kiekvienas, bent kiek susidūręs su dailės istorija, meno procesų raida, nutuokia, kad šioje sferoje, kaip niekur kitur, ypač daug lemia ne įgimti nuopelnai, o įvairios konvencijos bei susitarimai. Viešoji bei kritikų nuomonė vienus geba labai staigiai pakelti į viršų, kitus, savo ruožtu, nugramzdinti į užmaršties dumblynes.

Taip yra ir su opmenu. Prieš kelis dešimtmečius tapęs ir buvęs labai madingu meniniu judėjimu, šiais laikais jis prisimenamas siauruose specialistų (menotyrininkų, kolekcionierių, žingeidesnių meno vartotojų) ratuose. Žinoma, galbūt nereikia taip jau dramatizuoti — atskirais fragmentais ir nuotrupomis opmenas funkcionuoja ir mūsiškėje kasdienybėje. Madų pasaulyje epizodiškai prisimenant kas būta „ant bangos“ seniau, panaudojamos optinėmis iliuzijomis paremtų raštų kombinacijos, savo išmanymą demonstruojantys architektai ir interjero dizaineriai vieną kitą opmeno detalę panaudoja namų apstatyme. O ir mene (ypač prisimenant britų tapybą — Garry Hume‘ą, Liamą Gillicką, Sarah Morris) optinis palikimas neatrodo toks jau ir pamirštas.