Tema: Skaitiniai

Idealus pasaulis (Skiriu savo vardo dienai, kuri jau praėjo, pažymėti)

skaitiniai Idealus pasaulis (Skiriu savo vardo dienai, kuri jau praėjo, pažymėti)

A. Pasevin iliustracija

Liko keturios minutės, paskubėkit, pavėluosim.
Robertai, tu niekada nepavėluoji, kam gąsdini vaikus?
Aš negąsdinu, tiesiog pratinu juos prie punktualumo, jie turi suprasti minučių ir sekundžių svarbą.
Tėvai, tu pamiršai man duoti pinigų už baseiną.
Nieko nepamiršau, Kristau, turiu paruošęs; kai būsim mašinoj, paduosiu.
Baik mane taip vadinti, nekenčiu savo vardo.
Puikus vardas, įsiterpė mama, visi labai pritarė, kai tau jį parinkom.
Tada pritarė, o dabar visi iš manęs tyčiojasi. Kitaip nevadina – arba Jėzumi, arba Kolumbu.

Skaityti toliau be komentarų…


Andrėjus Arsėnjevičius Tarkovskis. Stotelė Nr.1.

kinematografija Andrėjus Arsėnjevičius Tarkovskis. Stotelė Nr.1.

„Volas ir smuikas“

Vos tik straipsnyje „Andrei Zvyagintsev ir du jo filmai“ perskaičius A. Tarkovskio pavardę, tiesiog nebegaliu tylėti — dėka jo — aš myliu kiną… perskaitę mano apmąstymus, galbūt ir jūs pamilsite šio režisieriaus kūrybą, o gal jau ją ir mylite, nes kokia gi kino istorija be Andrėjaus Tarkovskio.

A.Tarkovskio filmai, kuriuose kaskart žiūrėdama atrandu kažką nauja, artima, man primena kelionę. Važiavimą troleibusu. Troleibusas, tai tokia vieta, kur kaskart įlipęs žmogus, jo daiktai, tau gali atskleisti vis naują gyvenimą, papasakoti istoriją, kažką priminti. Bėgantys vaizdai už transporto lango, tartum filmo kadrai besisukantys filmavimo kameroje, tau kužda į ausį apie gyvenimo prasmę, žmonių jausmus, meilę, skausmą, neviltį…

Trys filmai („Volas ir smuikas“, „Veidrodis“, „Stalkeris“), atskleidę A.Tarkovskio veidą (kairysis skruostas — fantazijos, idėjos, meistriškumas, dešinysis skruostas — asmeniniai išgyvenimai, nuoskaudos, išpažintys). Šių filmų dėka išgyventas ir patirtas emocijas, įspūdžius, skiriu stotelėms ir troleibusais važinėjantiems žmonėms.

Skaityti toliau be komentarų…


Nuopuolis.

Aleksandr Pasevin

Aleksandr Pasevin iliustracija

Skirta mirusiems poetams.

Dylanui Thomui,
Algimantui Mackui ir
Georgui Trakliui

Sidabro vinys
Romiesiems į vyzdžius
Po vieną
Po šimtą į burnas
Uždaryti aklumui
Melui kryžiuoti

Taip mirė dievai. Vienas po kito raitėsi židinyje susipynę apaštalų paveikslėliai, plėšyti bekauliai testamentų puslapiai – mediniai rožančiai į anglis, sakralinis popierius – į pilkus pelenus, kuriuos kamino žiotys spjaudė į juodėjantį rudenio skliautą, vėjas kėlė aukštyn ir barstė universalų šventumą bevaisėje, pažliugusioje dirvoje. Piktžolėmis dygo trupanti asketiška išmintis – žengiau per usnių išrašytas valdas basomis, tiesiai į tamsėjantį horizontą ieškodamas tyrai kalbančios širdies.

Skaityti toliau be komentarų…


Vadyba kultūrinėse industrijose ir kodėl „Scanorama“ neatitinka kokybės standartų?

Scanorama

Dažnai tenka sudalyvauti „kultūrininkų“ diskusijose, kurios prasideda ar baigiasi žodžiais, kai viena pusė įtūžusi teigia, jog menotyrininkai išviso yra nereikalingi, o kita pusė pareiškia, jog pusė menininkų yra beraščiai. Tačiau šis straipsnis nagrinės ir vienai ir kitai grupei dažniausiai kosmosą primenančius dalykus — vadybą, o jeigu dar tiksliau kokybės vadybos standartus.

Šiuo metu jau beveik savaitę atlikinėju tam tikrą eksperimentą ir statistinį tyrimą, tiesa nemaniau, jog jis bus atliekamas būtent garsiojoje „Scanoramoje“, tačiau kartais tinkamos situacijos pačios atsiranda prieš tyrėjo akis.

Visuotinės kokybės vadyba teigia, jog organizacija įgyja konkurencinius pranašumus per įvairius veiksnius: kultūrą, administravimo įgūdžius, mokymąsi, procesų efektyvumą, socialinę atsakomybę bei produktų charakteristikas. Kokybė vadyboje yra vartotojų poreikių ir lūkesčių patenkinimas. Mano nagrinėjamoje organizacijoje t.y. kino festivalyje „Scanorama“ konkurencingumas yra didinamas naudojant dideles lėšas, kokybišką dizainą ir blizgučius, tačiau organizacijos kultūrinis lygis, procesų efektyvumas ir socialinė atsakomybė yra itin žemo lygio, kas neleidžia tinkamai tenkinti vartotojų poreikių.

Skaityti toliau be komentarų…


A Fine Life Is ART. Kauno bienalė pro airiško plieno siūles

Tekstilės Bienalė 2009

R. Miluko iliustracija

Ši istorija papasakota pasiremiant 2009-ųjų metų bienalės įvykiais Kaune.

Žaliojo kalno papėdėje įsikūrė mėlynas konteineris su raudonais vartais. Jis pastatytas niekeno žemėje arba visiems piliečiams priklausančios Kauno paveikslų galerijos (K. Donelaičio gat. 16) prieigoje.

Iškart paklausit, kodėl kalbėdamas apie bienalę pasakoju apie kažkokį konteinerį? Juk visi numanome, kad bienalė susideda iš daugybės renginių ir įvykių… Iš karto bandysiu ir atsakyti.

Skaityti toliau be komentarų…


Kodėl man patinka Repas?

muzika Kodėl man patinka Repas?

Paklausdami savęs kodėl mums patinka vienas ar kitas dalykas dažnai nežinome staigaus atsakymo. Nusprendęs parašyti šį straipsnį ilgai atidėliojau, delsiau. Porą metų rinkausi medžiagą, tarsi dažus ant paletės spaudžiau vieną po kito gabalus šiam straipsniui. It spalvas rinkausi iš įvairių atlikėjų ryškias ir įsimintinas frazes. Dabar net pagalvojau, kad jei taip ilgai būčiau ruošęsis paveikslo tapymui — dažai būtų paprasčiausiai uždžiūvę ant paletės. Smagu, kad šį savo paveikslą ruošiuosi „tapyti“ ne iš vienadienių, iš nesenstančių dažų. Lieka tik klausimas kaip atrinkti, kuri repo muzika yra gera?! tai tas pats, kaip ir su gera tapyba ar kinu… Primityvu, skaitytojau, būtų teigti ir sakyti, kad tiesiog nemėgsti repo, kaip dauguma nesusimąstę taip padaro. Tikriausiai pirma reiktų pažinti šį stilių. Teigti nemėgstu, tas pats, kaip sakyti: nemėgstu alyvuogių, juodų ikrų, duonos ar joduotos druskos. Juk tai tik maistas ir nereiktų to sureikšminti. Žymiai svarbiau, kaip tas maistas yra gaminamas, patiekalo paskirtis ir idėja ir kaip jis patiekiamas…

Skaityti toliau be komentarų…


Puslapis 1 iš 3123
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)