Lapkričio 20-22 dienomis Vytauto Didžiojo universitetas pristatys naują džiazo festivalį „VDU jazz jungtys”, skirtą tiek akademinei, tiek miesto bendruomenei. Jau dabar galima įsigyti abonementą į visus penkis festivalio renginius, kuriuose bus galima išvysti garsius atlikėjus bei pasimėgauti žanrų įvairove.

„Džiazas - labai lankstus, integralus žanras, todėl „VDU jazz jungtys” ieškos sąsajų su kitais menais, - teigia vienas festivalio organizatorių Julijus Grickevičius. - Kviesime publiką ne tik klausytis koncertų, bet ir pamatyti džiazo spektaklį, improvizuoti kūrybinių dirbtuvių metu. Tuo šis festivalis išskirtinis.”

Koks šitos grupės stilius? Kiek skirtingų muzikos svetainių, tiek ir nuomonių - minimalizmas, math rokas, indie rokas, kažkas sugalvojo tokią kryptį kaip ir dance (šokių) rokas.. Bet kokiu atveju ja tikrai lengva mėgautis - 70-tuosius primenantys garsai, nerišlūs lyriksai ir keistai juokingai besielgiantys grupės nariai nuteikia linksmai ir nerūpestingai.

“Mes norėjom sukurti muziką, kuri būtų labai techniška, kuri nebūtų skirta tik vakarėliams, bet tuo pačiu būtų linksma ir žmonės galėtų šokti ją klausydami.” - teigia Yannis Philippakis (gitara/vokalas).

Kažkada minėta grupė The Cinematic Orchestra vėl sukėlė malonų šiurpuliuką bėgantį per visą nugarą link rankų pirštų galiukų. Gan nestandartiškas pasirinkimas vienam video klipui skirti du muzikinius kūrinius ir emocionali aktorių vaidyba prikaustė keletui minučių mano visas mintis ir žvilgsnį į plastikinį monitoriaus ekraną. Ši muzikinė istorija keletu kadru atrodo atskleidžia visą herojų gyvenimą ir išgyvenimus, tuo pačiu dvi nuostabios dainos kontrastingai atskiria meilę ir mirtį, ką tik laikytą rankose gyvybę ir blėstančią jos šilumą. Tiek to užteks kalbėti už patį kūrinį. Tiesiog tikiuosi šis Up The Resolution susuktas filmukas naujajam The Cinematic Orchestra DVD Ma Fleur nepasirodys jums per banalus, o privers trumpam pagalvoti apie visa tai kas vertinga, bet kartais neįvertinama iki tam tikro momento.

Prapliupęs lietus Kaune, kažkaip pramušė, privertė atsitraukti trumpam nuo darbų ir pasidalinti šia daina su jumis. Bon Iver kambarinis variantas, kol kas geriausia ir jaukiausia ką iš jų išgirdau. Su artėjančiu rudeniu jus.

Daugiau galite sužinoti čia.

“Ar tikrai nori būt su manim, kai duot neturiu ką? Nemeluok ir nesakyk, kad tai ta tikra meilė… Pasivaikščiok, pailsėk, pamėgink kitus, pasivaikščiok, pailsėk, išmėgink kitus… Nenoriu būt Tavo sąrašo viršuje…” - (Massive attack feat. Tricky “Karmacoma”)

Viena trip hop`o sąvybių - nuostabūs vaizdo klipai. “Massive Attack” klipai visuomet “užkabina” panašiai kaip ir J.Meko avangardas ar pilnametražiai Linčo šedevrai.

Slogaus žalumo lapai. Medžiai traukiantys paskutinius vasaros syvus į giliai po žeme įsirangiusias šaknis. Visa tai - lietaus, cinamono, imbiero, noir filmų, galbūt aromatingo vyno kvapas. Kvapas, su kuriuo susipina vėstantys vakarai ir… ateina laikas rudeniškam tango - pilnam ritmo, aistringų pirštų bėgiojančių armonikom, gitarų, būgnelių, truputi kimaus vokalo.

Ruošiausi pristatyti vieną šios grupės koncertų New York’o modernaus meno muziejuje MoMA, bet pradėjęs nebegalėjau sustoti, per daug reiškia man šie nepažįstami, bet tuo pačiu tokie artimi žmones. Dar prieš kokius tris metus nedaugelio akys buvo nukreiptos į Islandiją. Prie pavargusios, ilgą laiką ant savo pečių šios šalies įvaizdį nešusios, Björk prisijungė nežinoma jaunimo grupelė, per porą metų atnešusi pasauliui stingdančio Islandijos vėjo ir aidinčios jos beribių įšalusių dykumų melodijos.

Užaugusi su šokio žingsneliais iki šiol jaučiu silpnybę judesio menui, todėl neatsispyriau pagundai įmesti į ,,Meno Duobę‘‘ šį mažą , šokio istorijoje jau palikusį pėdsaką, stebuklą. Nors tai pirmasis toks straipsnis čia, tikiuosi choreografija bus maloniai priimta ir pripažinta menu.

Rugpjūčio antrąją dieną pasirodė „youtube`inis” trip hop`o senbuvių Portisheadų naujojo albumo koncertinis įrašas. Stilius Jų gana varijuojantis. Jame ir jazzo ir house`o elementai pinasi, o jų koherentiškame liūliavime atsiranda tas savotiškas duslus taktas, kuris ir identifikuoja jau pačiais pirmais akordais, kad tai Jie ir ne kas kitas. 31-na minutė nostalgijos, jau minėtų duslių garsų, savotiškai įtampa nuspalvinto atsipalaidavimo, visiško pasinėrimo į ritmą. Septynios naujo albumo dainos.

“COIL is a hidden universal. A code. A key for which the WHOLE does not exist. Is NONEXISTENT, in silence and secrecy. A spell. A spiral. A serpents SHt round a female cycle. A whirlwind. A double helix. DNA. Electricity and elementals. Atonal noise, and brutal poetry…” - Taip savo manifestą pradeda viena garsiausių ir prieštaringiausių industrial fronto grupių - COIL, kūrusi 1982-2004m.