
Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

„Vakar savo dukrytei pasakiau, kad eisim klausytis koncerto į baseiną. Ji manim dar iki šiol netiki!“, – nugirstu entuziastingą pokalbį koledžo koridoriuje. Ėmiau galvoti apie vandens ir muzikos paraleles ir vis bandžiau įsivaizduoti… Fortepijonas baseine? Visas orkestras baseine?! Net lakiausia vaiko fantazija nesugebėtų sukurti tokio koncerto modelio! Pasirodo, svarbiausia galvoje turėti idėją, o visos jai įgyvendinti reikalingos aplinkybės lyg nekviesti drugeliai nutupia ant peties. Jau spėjusi pažinti Mančesterio miestą ir meno troškulį vietinių žmonių gyvenimuose labai apsidžiaugiau sužinojus apie tokią savo koledžo iniciatyvą.

Valdžios ir verslininkų puoselėjamame Vilniuje dar yra „gero skonio“ nenuzulintų vietų, spinduliuojančių autentišką vitališkumą. Jose publikos margumas, o ne dekoracijos sukuria nepakartojamą atmosferą, bet kokiam vakarėliui, koncertui ar muzikiniam eksperimentui.

Kelionę pradėjom su daugmaž 3,54 euro ir be nustatytos nakvynės vietos („Coutch Surfinge skaičiau kad kažkur senamiesty yra burleskos teatras – kabaretas kuriame priima nakvoti!”, – tai kažkodėl skambėjo kaip neblogas planas). Gana logiškas sprendimas buvo tuos pinigus investuoti į porą puodelių kavos, kadangi maistas kaip koncepcija nėra labai įdomus, juo labiau, kad turėjom keistos formos sumuštinių. Kurį laiką paklaidžiojam Taline ir patekom į laiko duobę, nes Estijoje viskas vyksta lėtai – sekmadienį atrodė, kad mieste praleidom bent kelis metus, o festivalis niekados nesibaigia.

Vieną niekuo neypatingą rudens vakarą, kai nesitiki daugiau nieko konkretaus, neskaitant pasikartojančio triukšmo prie konteinerių gatvėje, atradau kai ką nepaprasto. Bent jau tada atrodė, kad tas netikėtas atradimas staiga sujaukė viską, kuo iki šiol gyvenau. Skamba drastiškai. Na žinot, momento tragizmas ir nebūti monologai. Bet tai buvo tiesiog daina. „The One“. Jos vienintelės, perklausytos keletą kartų, pakako sukurti tai pseudoreikšmingai nuotaikai, kuri paliko ryškią žymę galvoje ir, žinoma, grojaraštyje. Tai buvo Planningtorock, atlikėja, kurios balso daugeliu atvejų nelaikytum moterišku, o kūrinius nejučia imtum lyginti su stambaus kalibro tamsios elektronikos pinklėmis. Mėgstu taip atrasti muziką. Neieškant, nesitikint, bet taikliai.

Kiekvienas mūsų kažkuo gyvena, kažko laukia ar siekia. Žmonėms, užsiimantiems kūryba, tai ypač svarbu – skirtingos idėjos, projektai, jų sėkmės ir nesekmės, nenumatytos akimirkos, staigmenos. Visuomet su nuostaba pagalvoju apie žmogaus gyvenimo etapą, kuomet patirtis kalba pati už save ir amžius tarsi savaime suteikia vertę, priverčia tuos pačius dalykus atrodyti kitaip. Žmonės kitaip dar vadinami legendomis traukia daugelį, mėgstama apie juos rašyti, kurti filmus, kartoti jų išsireiškimus ar skaityti interviu, tarsi tai būtų vertinga mokomoji medžiaga ar įkvėpimo šaltinis.
Atsakyti į klausimą, kodėl tokios asmenybės susilaukia tiek dėmesio, nėra labai sudėtinga. Dėja, tik nedaugelis mūsų sugeba gyventi taip kaip jiems patinka, suprasti, kuo nori gyventi ir tuo užsiimti ir galų gale perkopus šešiasdešimtmetį teigti, jog dar jaučia aplinkos pulsą, trendus ar tuo labiau yra viso to dalis. DJ Derek yra būtent tokia asmenybė – vis dar aktyvus ir laukiamas muzikos scenoje, nuolatos supamas jaunimo bei dirbdamas išsvajotomis darbo valandomis – nuo 9 vakaro iki 5 ryto.