Turbūt vienetai vis dar abejoja interneto poveikiu visuomenei, suteikta pažanga skurdesnėms valstybėms ar tarkime rytų Europai, kur piratavimas išaugino perspektyvių specialistų kartą. Internetas bei jo suteikiamos galimybės neabejotinai mums visiems suteikia didesnias galimybes mokytis, pažinti, bendrauti, kurti. Praktikoje jau pasitaiko tokių pavyzdžių, kai asmenys savarankiškai išmoksta ir perpranta daugybę anksčiau buvusių neprieinamų mokslinių žinių. Visa tai puikiai jums žinoma ir plačiau apie tai kalbėti neverta.

Taigi kalbėkime apie tai, kas vis dar užslėpta, nepažinta, abejotina, kažkiek nauja ir nesuprantama – naujųjų medijų meną. Kalbėsiu ne apie tas naująsias medijas, kurios jau greitai skaičiuos šimtmetį (kalbu apie video ir garso menus), kalbėsiu apie tai, kas vis dar kelia klausimus, ir vis dar daugeliui yra nesuprantama – būtent apie dar visai naują tinklalapio fenomeną, žiniatinklį ir tiesiog virtualią realybę. Dažniausiai šiuolaikinį meną pradedame cituoti nuo gerbiamojo Marselio Dušampo (Marcel Duchamp) ir jo garsiųsjų tezių bei filosofijos. Naujųjų medijų menas nagrinėja ir kalba apie visai kitą dimesniją, prasidėjusią nuo teoretiko Lev Manovičiaus (Lev Manovich). Ši dimensija tiek skiriasi nuo šiuolaikinio meno dimensijos, jog ir kuratoriams, ir meno istorikams tenka iš naujo permąstyti bendras tendencijas, šiuolaikinio ir naujųjų medijų meno skirtumus bei panašumus, eksponavimo tradicijas bei institucijų galią apskritai. Naujosios medijos, o tiksliau virtualus tinklas keičia bei griauna daugumą meno taisyklių, kelia klausimus ir žinoma kuria visiškai naujas meno suvokimo formas.