Šiais metais VDFF teko pamatyti keletą filmų, kurių nei vienas negavo šio festivalio prizo, nebuvo gausiai apiplotas salės ar tapęs fotoaparatų blyksčių centru. Gal taip ir geriau – galima įvertinti visa tai, kas iš tiesų ir sudaro didžiąją festivalio dalį, nepaisant garsiai šaukiamų pavienių svečių-režisierių ar komisijos narių vardų. Taigi, trumpai apie tai, kas VDFF liko be kino pavasaryje daugiau nei prieš metus lietuvių įsimylėtos S. Dvortsevojaus kūrybos.
Kas yra nekomercinis kinas? Kaip atrenkami filmai į kino festivalius? Kaip nuėjus į kiną nesugaišti dar dviejų valandų? Pastarąsias dvi savaites šie klausimai dažnokai kildavo mano galvoje. Pamačiau didžiąją dalį programos tik ką pasibaigusio Kauno kino festivalio, lankiausi ir jau šiek tiek pristatytame Vilniaus dokumentinio kino festivalyje. Tiesą pasakius, didžioji dalis peržiūrėtų filmų nuvylė, todėl labai apsidžiaugiau, kai visai netikėtai, paskubomis apsisprendusi, papuoliau į „Skalvijoje“ rodomus rusų režisieriaus Sergej’aus Dvortsevoj’aus sukurtus dokumentinius filmus. Dar labiau nudžiugino, po seanso prasidėjusi diskusija su režisieriumi.
„Atleiskite, bet kalbėsiu okupantų kalba. Žinoma, anglų kalbą aš moku, tiesiog taip bus patogiau.“ — tokia įžanga man sukėlė šypseną, įpratusi prie dabartinės visur tvyrančios „rusofobijos“, laukiau visų reakcijos ir žinoma nepasitenkinimo. Nusišypsojau dar plačiau, nes niekas nesipiktino, visi turėjo begalę klausimų, susidarė įspūdis, jog rusų kalbą salėje bent jau supranta tikrai visi. Na, ar sėdėtumėte daugiau nei pusę valandos trunkančioje diskusijoje, jei nesuprastumėte kas kalbama? Šiek tiek nukrypstu nuo temos, tačiau pastaruoju metu, dažnai apsilankant tarptautinių projektų pristatymuose, parodų atidarymuose ir kituose renginiuose, kuriuose labai dažnai turime svečių iš Estijos, Latvijos ar Rusijos, tiesiog juokinga kartais pasidaro stebėti, kai visi puikiai mokėdami rusų kalbą, dėsto savo mintis laužyta anglų kalba, taip galvodami ne apie pačią komunikaciją, bet apie kažkokius jau galų gale sustabarėjusius nusistatymus ir principus. Tikiuosi šis pavyzdys, kai visi kalba ta kalba, kuria komunikacija vyksta sklandžiausiai, bus ne paskutinis, o „rusofobija“ bent jau kūrybos sferoje galų gale išeis iš mados.
Ši savaitė — garbingai dedikuota kinui. Bent jau tikrų ar pradedančių kino mėgėjų gretose. Skalvijos kino centre vyksta kasmetinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, vienijantis nemažą kiekį dokumentinių filmų iš įvairių šalių, jų kūrėjų ir žiūrovų. Teigiama, kad visi festivalio filmai yra rodyti tarptautiniuose kino festivaliuose, kai kurie jų — laimėję prizus. Dabar jie atvežti įvertinimui Lietuvoje arba čia pat ir gimę. Rinktis tikrai yra iš ko.
Grupė AIR, jau greit atvykstanti ir į Vilnių, neseniai sukūrė vertą dėmesio muzikinį klipą „Sing Sang Sung“. Animacija ir vietomis pasitaikančios optinės iliuzijos betarpiškai prikausto dėmesį.
Šiuos du vyrukus kolkas dar galima vadinti nesugadintais komercinės kino industrijos režisieriais. Jauni optimistiški ir originalūs savo darbe jie lieka ištikimi idealams ir atviru žmogišku bendravimu bei bendradarbiavimu. Susipažinę dar studijų laikais ( kas buvo dar visai neseniai) Ian Kibbey ir Corey Creasey sujungė savo talentus ir sukūrė dar nevisai išpopuliarintą reiškinį pavadinimu Terri Timely.
Į madą grįžta gamta ir natūralumas. Tikriausiai nieko naujo nepasakiau, tačiau tęskite skaitymą ir tikrai nenusivilsite. Kalbėsiu apie New York’o dizaino studiją šmaikščiu pavadinimu Hunter Gatherer. Kas nežinote, Hunter—Gatherer tai socialinis reiškinys, kuris jau senokai buvo išnykęs iš mūsų visuomenės, tačiau šiuo metu po truputį vėl atsigauna. Šiuo terminu apibrėžiama žmonių grupė, kuri savo išgyvenimui naudoja tik tai, ką jai duoda dirva ir medžioklė. Na, bet ką aš čia vėl… Kalba eina visiškai ne apie tai, nors gal šiek tiek.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
