Tema: Kinematografija

Mirusiųjų istorijos iš K. L.

gtv50911

Kitimai tvirtai apibrėžtoje temoje skatina domėjimąsi – žiūri į juos su įtarimu ir lauki arba revoliucijos, arba evoliucijos. Ne visados pasiseka surasti nuosekliai pildomą filmografiją, kurios atskiras dalis būtų galima palyginti ir duoti “patobulėjo/nesąmonė” išrišimą. Bandymai dirbti su skirtingais žanrais ir idėjomis suburia chaotišką kompaniją, kurioje tarp minios giliadvasių irgi paslaptingos praeities herojų klaidžioja keletas prastai pagamintų monstrų, o netoliese susuktas pseudodokumentinis siaubo filmas konkuruoja su romantizuota biografine drama. Iš tikrųjų, ši įvairovė nurodo, kad režisierius turi (ar nori turėti) gebėjimą kalbėti apie rūpimus dalykus, tam panaudodamas skirtingus raiškos būdus. Bet visgi, pastangos iš esmės išnagrinėti vieną ar kelias pagrindines temas darbams suteikia gylio, o stebintiems – galimybę nerti iki išgrynintos minties.

Konstantinas Lapušanskis (Константин Лопушанский) savo filmais sako: pasaulis baigiasi; žiūrim, ką turim. Iš tiesų, nelabai yra į ką žiūrėti – beveik visi jo darbai yra daugiau ar mažiau linkę į apokalipsę. Nemažai postapokaliptinių kūrinių žmogų vis dar bando įvardinti to pasaulio valdovu. K. L. kyla klausimas – ar verta dar kartą bandyti, matant tai, kas vyksta dabar? Vertės pradingimas banalumo fiestose, kai egoistinis veikimo būdas tampa vieninteliu, nebežmogiškumas padeda iškilti niekinėse, bet visuotinai svarbiose sistemose. Suvienodėjusi zombiška kariuomenė pamažu degraduojančiu intelektu. Galbūt 7 sekundės, kurios atskiria žmonijos egzistavimą nuo sunaikinimo nėra atsitiktinumas, todėl tiesiog reikia palaukti geriant kavą ir lėtai skaičiuojant?

Skaityti toliau be komentarų…


Žmogus laike, erdvėje, tyloje — Š.Bartas apie Tylą ir Nieką

kinematografija Žmogus laike, erdvėje, tyloje — Š.Bartas apie Tylą ir Nieką

Vieni sako, jog Š. Barto filmai apie nieką, galėtume jiems pritarti, tačiau „nieką“ čia reikėtų rašyti iš didžiosios raidės, kadangi Niekas irgi gali būti vertybė. Pažiūrėjus Š. Barto filmus suvoki jog, Nieke slypi visa prasmė, visas didingas žmogaus suvokimas. Niekas įvardijamas, kaip laiko ir erdvės nebuvimas, kaip nieko neegzistavimas. Bet norint suvokti Nieką, juk reikia dar daugiau pastangų, negu suvokti Kažką. Niekas Š. Barto filmuose, reiškiasi per tylą, kurią savo ruožtu, ypač mūsų gyvenime, irgi galima suvokti kaip vertybę.

Skaityti toliau be komentarų…


Rusijos kinematografija tebelaiko iškeltą vėliavą

sparnai

Pastaruoju metu kino teatrai negaili filmų ciklų, skirtų visapusiškai aprodyti nematytus režisierius ir naujausius jų darbus. „Scanorama” štai jau porą metų nori visus įtikinti, kad trys posovietinės sesutės gali rimtais veidais stovėti vienoje programoje su britais, prancūzais ar skandinavais. „Naujojo Baltijos kino” sąraše buvo du pilno metro darbai ir trys trumpametražio kino sesijos. Dalį lietuviškosios programos bus galima darkart peržiurėti gruodžio mėnesį „Kinas@trumpai.com“ NEfestivalyje, kartu su 2008 metais šen bei ten matytais kitų jaunų režisierių darbais. Gruodį taip pat bus galima pamatyti Ramunės Čekuolytės filmą „Stiklainis uogienės“, kartu su juo „Skalvijoje“ rodysis Donato Vaišnoro ir Igno Miškinio dramos. Trys kūrėjai sujungti pasmalsavimo – „Nauja lietuvių kino karta?“. Nuo penktadienio toje pačioje salėje prasidėjo „Naujojo Rusijos kino dienos“. Viskas taip šviežia, kad stiliaus atžvilgiu net nepadoru sudėti visus pavadinimus į vieną pastraipą.

Skaityti toliau be komentarų…


Andrėjus Arsėnjevičius Tarkovskis. Stotelė Nr.1.

kinematografija Andrėjus Arsėnjevičius Tarkovskis. Stotelė Nr.1.

„Volas ir smuikas“

Vos tik straipsnyje „Andrei Zvyagintsev ir du jo filmai“ perskaičius A. Tarkovskio pavardę, tiesiog nebegaliu tylėti — dėka jo — aš myliu kiną… perskaitę mano apmąstymus, galbūt ir jūs pamilsite šio režisieriaus kūrybą, o gal jau ją ir mylite, nes kokia gi kino istorija be Andrėjaus Tarkovskio.

A.Tarkovskio filmai, kuriuose kaskart žiūrėdama atrandu kažką nauja, artima, man primena kelionę. Važiavimą troleibusu. Troleibusas, tai tokia vieta, kur kaskart įlipęs žmogus, jo daiktai, tau gali atskleisti vis naują gyvenimą, papasakoti istoriją, kažką priminti. Bėgantys vaizdai už transporto lango, tartum filmo kadrai besisukantys filmavimo kameroje, tau kužda į ausį apie gyvenimo prasmę, žmonių jausmus, meilę, skausmą, neviltį…

Trys filmai („Volas ir smuikas“, „Veidrodis“, „Stalkeris“), atskleidę A.Tarkovskio veidą (kairysis skruostas — fantazijos, idėjos, meistriškumas, dešinysis skruostas — asmeniniai išgyvenimai, nuoskaudos, išpažintys). Šių filmų dėka išgyventas ir patirtas emocijas, įspūdžius, skiriu stotelėms ir troleibusais važinėjantiems žmonėms.

Skaityti toliau be komentarų…


Andrėj’us Zviagincev’as ir du jo filmai

kinematografija Andrėjus Zviagincevas ir du jo filmai

Mama Rusija myli Andrėj’ų Zviagincev’ą (Андрей Звягинцев). Mat 2003 metais į Veneciją nuvežęs pirmąjį savo pilnametražį, parvežė jai aukso liūtą. Filmo pavadinimas — „Sugrįžimas“(«Возвращение») — siūlo įtartiną idėją, jog tai būsiąs grįžtantis A.Tarkovskio ar S.Eisenstein’o dėliotas rusų kino išskirtinumas, pastaruoju metu tarsi neturėjęs stiprių įpėdinių. Pats A.Z. sutinka, kad A.Tarkovskio įtaką jautė dar tada, kai gyveno Novosibirske ir studijavo aktorystę. Vėliau jis atvyko į Maskvą ir daug metų užsiiminėjo tai vaidyba, tai režisavimu, tai mėginimu išgyventi — gūdūs devyniasdešimtieji nebuvo derlus metas kūrybininkams. Viskas pradėjo keistis su prodiuserio Dmitrijaus Lisnevskio (Дмитрий Лисневский) pasiūlymais režisuoti keletą epizodų televizijai, vėliau — sukurti pilno metro darbą. 2007 metais šį pasekė ir antrasis, pavadintas „Išvarymu“ («Изгнание»). Ambientinė atmosfera ir temos, vaizdas ir simboliai abu filmus lieja į stiprų diptichą apie šeimą.

Skaityti toliau be komentarų…


Dokumentika Vilniuje: apeinant prizininkus ir S. Dvortsevojų

buvau maciau parasiau Dokumentika Vilniuje: apeinant prizininkus ir S. Dvortsevojų

„Gyumri“, 2008

Šiais metais VDFF teko pamatyti keletą filmų, kurių nei vienas negavo šio festivalio prizo, nebuvo gausiai apiplotas salės ar tapęs fotoaparatų blyksčių centru. Gal taip ir geriau – galima įvertinti visa tai, kas iš tiesų ir sudaro didžiąją festivalio dalį, nepaisant garsiai šaukiamų  pavienių svečių-režisierių ar komisijos narių vardų. Taigi, trumpai apie tai, kas VDFF  liko be kino pavasaryje daugiau nei prieš metus lietuvių įsimylėtos S. Dvortsevojaus kūrybos.

Skaityti toliau be komentarų…


Puslapis 1 iš 612345...Paskutinis »
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)