Prieš porą savaičių ant devynaukščio stogo kažkuriame iš Kauno miegamųjų rajonų su atsitiktiniais draugais gėriau labai pigų vyną. Kartu su alkoholiu mano kraujyje tekėjo saldus laisvės pojūtis, kurio man, kaip ne vienam dienas naktis leidžiančiam siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, taip trūko. Pamenu, kai, turbūt, to vidinio jutimo paskatintas, atsistojau ant briaunos, norėdamas pažvelgti žemyn.
Aš nebijau aukščio, tačiau tąkart išsigandau kai ko kito – galimybės atsispirti nuo stogą juosiančios skardos ir nugarmėti žemyn devynis paprasto gyvenimo aukštus, tos žemiškosios komedijos ratus.
Žengiau žingsnį atgal ir įsijungiau į užnugarėje vykstantį vakarėlį, tačiau šis jausmas manęs nebeapleido. Negalėjau suprasti, ar baisu kristi ar pasiekti žemės paviršių, ar kritimas pasirenkamas ar pasirenka tave. Galų gale tai, kad pasitraukiau dėl galimybės, reiškia, jog to norėjau, tik sau neleidau. Ką apie tai pasakytų Bas Jan Ader?
