
Kitimai tvirtai apibrėžtoje temoje skatina domėjimąsi – žiūri į juos su įtarimu ir lauki arba revoliucijos, arba evoliucijos. Ne visados pasiseka surasti nuosekliai pildomą filmografiją, kurios atskiras dalis būtų galima palyginti ir duoti “patobulėjo/nesąmonė” išrišimą. Bandymai dirbti su skirtingais žanrais ir idėjomis suburia chaotišką kompaniją, kurioje tarp minios giliadvasių irgi paslaptingos praeities herojų klaidžioja keletas prastai pagamintų monstrų, o netoliese susuktas pseudodokumentinis siaubo filmas konkuruoja su romantizuota biografine drama. Iš tikrųjų, ši įvairovė nurodo, kad režisierius turi (ar nori turėti) gebėjimą kalbėti apie rūpimus dalykus, tam panaudodamas skirtingus raiškos būdus. Bet visgi, pastangos iš esmės išnagrinėti vieną ar kelias pagrindines temas darbams suteikia gylio, o stebintiems – galimybę nerti iki išgrynintos minties.
Konstantinas Lapušanskis (Константин Лопушанский) savo filmais sako: pasaulis baigiasi; žiūrim, ką turim. Iš tiesų, nelabai yra į ką žiūrėti – beveik visi jo darbai yra daugiau ar mažiau linkę į apokalipsę. Nemažai postapokaliptinių kūrinių žmogų vis dar bando įvardinti to pasaulio valdovu. K. L. kyla klausimas – ar verta dar kartą bandyti, matant tai, kas vyksta dabar? Vertės pradingimas banalumo fiestose, kai egoistinis veikimo būdas tampa vieninteliu, nebežmogiškumas padeda iškilti niekinėse, bet visuotinai svarbiose sistemose. Suvienodėjusi zombiška kariuomenė pamažu degraduojančiu intelektu. Galbūt 7 sekundės, kurios atskiria žmonijos egzistavimą nuo sunaikinimo nėra atsitiktinumas, todėl tiesiog reikia palaukti geriant kavą ir lėtai skaičiuojant?







Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 


















