Tiesiog negaliu nepritarti daugumos jau susidūrusių su Superbrothers kūryba nuomonei, kad tai ko gero nuostabiausiai atlikti pixel-art’o darbai. Žmogus besislepiantis už šio slapyvardžio - humoro jausmo nestokojantis Craig D. Adams, sugebėjo pagyvinti tokią minimalistinę grafikos išraišką. Te aplanko jus šiandien 80-ųjų nostalgija.

Michael Dudok de Wit užsiima animacija jau nuo 1978 metų. Mūsų akims, jau pripratusioms prie spalvomis, tikroviškumu ir 3D perkrautos animacijos, Dudok padeda atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis minimalistiniais vaizdais, nostalgiškais tonais, kaligrafinėmis linijomis ir klasikinės muzikos garsais, pakeičiančiais įgarsintojų triukšmus.

Kažkada minėta grupė The Cinematic Orchestra vėl sukėlė malonų šiurpuliuką bėgantį per visą nugarą link rankų pirštų galiukų. Gan nestandartiškas pasirinkimas vienam video klipui skirti du muzikinius kūrinius ir emocionali aktorių vaidyba prikaustė keletui minučių mano visas mintis ir žvilgsnį į plastikinį monitoriaus ekraną. Ši muzikinė istorija keletu kadru atrodo atskleidžia visą herojų gyvenimą ir išgyvenimus, tuo pačiu dvi nuostabios dainos kontrastingai atskiria meilę ir mirtį, ką tik laikytą rankose gyvybę ir blėstančią jos šilumą. Tiek to užteks kalbėti už patį kūrinį. Tiesiog tikiuosi šis Up The Resolution susuktas filmukas naujajam The Cinematic Orchestra DVD Ma Fleur nepasirodys jums per banalus, o privers trumpam pagalvoti apie visa tai kas vertinga, bet kartais neįvertinama iki tam tikro momento.

Adam Pesapane, trumpametražių filmų kūrėjas žinomas kaip PES, kuria pasaulius, kuriuose dalyvauja stebinantys herojai ir vaiko sapnus primenanti aplinka. Riešutai čia tampa kūdikiais, iš pieštukų lengvai pagaminami spageti su Rubiko kubo prieskoniu, baldai aistringai mylisi ant stogo, o vaikai tarsi hot dog’us valgo pasaulinio karo artileriją.

“Pradėjus žiūrėti PES filmuką, prieš akis sublizga ir į laisvę ištrūksta daugybė skirtingų, dar niekad nematytų idėjų. Vienintelė priežastis, kodėl uždarome duris tai, kad vėl jas atidaryti ir pasižiūrėti kas slepiasi už jų šį kartą.” - sako Michel Gondry, kuris irgi sukūrė savo nuosavą siurrealų pasaulį filme “Eternal Sunshine of the Spotless Mind”.

Penkių minučių animacinis filmukas gali stebinti labiau bei palikti stipresnius įspūdžius nei dviejų valandų trukmės, taip nieko ir nepasakanti, kino juosta. Tačiau tai ne eilinis ,,multikas‘‘ vaikams, o pasakojimas , nominuotas 2008 ,,Oskarams‘‘ kaip geriausias trumpasis animuotas filmas. Kadangi žinios apie ,,Oskarų‘‘ nominacijas pasiekia lietuvio ausį tik tuomet, kai visi apdovanojimai jau seniai išdalyti ir pinigai surinkti, manau, šis meno kūrinys (turbūt galiu taip pavadinti šį filmuką) turėtų sudominti Duobės gerbėjus.

Waking Life - režisieriaus Richard‘o Linklater‘io filmas, pasirodęs 2001 metais ir sulaukęs didelio susižavėjimo vien dėl sapno vaizdavimo ekrane piešiniais (nufilmuota medžiaga buvo kompiuteryje transformuota animatoriaus Bobo Sabistono vaizdų perdirbimo procesu, vadinamu „interpolated rotoscoping”, tad rezultatas sujungia gyvo veiksmo natūralizmą ir animacinio kino stilizaciją primenančius tiesiog žiūrovų akyse gimstančius vaizdus), spalvomis, trapumu. Savaime suprantama, sapnams niekada nereikėjo grindų, - jų vaikščioti niekas neišmokė. Tai pernelyg abstraktus reiškinys, dar vis bandomas išaiškinti, nupiešti, aprašyti. Bet juk kiekvienam vis kitaip.

Tolerancija - ilgai lauktas 150 Chris Mars darbų ir nesuskaičiuojamos galybės esė rinkinys.
Chris Mars - alternatyvaus roko grupės The Replacements būgnininkas ir įkūrėjas. Jis paliko šią grupę ir netrukus ėmė įrašinėti savo 4 solo albumus. Visus savo muzikavimo metus Chris nenustojo piešti ir tapyti. Pastelės, ištušuotos servetėlės, lagaminas pilnas pieštukų ir eskizų nuolat šaukė jį…

Nepulkite peikti, kad ruošiuosi rašyti apie jau seniai visiems žinomą Radiohead konkursą Nude Re/Mix, nes nesiruošiu to daryti. Šį rytą tiesiog mano akis ir ausis pasiekė mano manymu geriausias pretendentas į pirmąją vietą.

Gal tai atėjęs pavasaris ir atšilęs oras patraukė mane prie gatvės meno, nes šį kartą vėl paliesiu šią temą ir pristatysiu BLU. Tai kol kas dar nelabai įprastas mūsų akiai stilius, tai ne spalvingas graffity, o dažniausiai dvispalvis kontrastingas piešinys su potekste. Lietuvoje, teko pastebėti keletą panašia kryptimi nukrypusių darbų, bet deja iki to kas dedasi ant BLU sienų dar labai toli.

Na ką gi, šį kartą prisiminiau tikrai vertą dėmesio žmonių grupelę. Pasivadinę, nieko nereiškiančiu sintetišku vardu, Pleix, šie žmonės aprėpia labai didelę taip vadinamos medijos dalį. Pradedant nuo 2D, 3D grafikos, baigiant kinematografija ir muzika. Galima būtų pagalvoti, kad tai kokia nors milžiniška dizaino kompanija, bet viskas yra žymiai paprasčiau.