Nepakartojama Nidos gamta ir atmosfera kiekvienais metais traukia atvykti skirtingiausius žmones. Turbūt dauguma įsivaizduoja šį pajūrio kampelį vasarą, kai čia bruzda poilsiautojai, krykštauja vaikai ir klega žuvėdros. Rudenį, ši unikali vieta aprimsta, tačiau tik nedaugelis žino, jog rudeninė Nida jau antrą dešimtį metų kolonizuota menininkų. Šiais metais šioje kolonijoje apsilankėme ir mes.
Taigi, baigėsi vasara, baigėsi ir festivaliai. Žadėjom, jog darysime jų apžvalgą, deja ne visuose užteko jėgų apsilankyti. Stengėmės rinktis kuo skirtingesnius, aplankėme du meno ir muzikos festivalius, t.y. „Be2gether“ ir „Satta Outside“ bei vieną tiesiog muzikos festivalį „Roko naktys“. Kad nuomonė nebūtų labai vienašališka, straipsnyje cituosiu kitų žiniasklaidos šaltinių mintis, taip pat ir festivalių metu kalbintų dalyvių atsiliepimus. Bene kritiškiausios nuomonės žiniasklaidoje sulaukė „Be2gether“ festivalis, štai ištrauka iš netikėtai kandaus ir sarkastiško straipsnio „Kultūros Baruose“:
„Viskas, ko reikia geram festivaliui — nuogi papai ir alus“ — sėkmės formulę išdavė garbingi festivalio „Be2gether“ svečiai švedai, prasmingai pasivadinę „Clawfinger“. Sunkiasvoris, t.y. daug patyręs, lengvojo popso aprašinėtojas Ramūnas Zilnys iškart sumojo, kas lėmė šiemetinių purvo vonių (daugiau tiesiogine negu perkeltine prasme) Norviliškėse sąlyginę nesėkmę: „Krūtinių apnuoginti merginos neskubėjo“, — liūdnai konstatavo jis. [...] Žinoma, lazda turi du galus: šiemet penktadienį į bendrą „tūsą“ su atlikėjais „iš viso pasaulio“ (!) Norviliškėse, viena vertus, susirinko dukart mažiau žioplių negu į tokį pat „blūdą“ pernai, antra vertus, dukart daugiau negu į Islandijos gulbės Bjork (irgi „veksinį“) koncertą pačiame Vingio parke. Viena vertus, tarp publikos sumažėjo lietuvių, antra vertus, padaugėjo baltarusių. Reikia manyti, ilgainiui vienų ir kitų skaičius sparčiai vienodės, kol kurį nors penktadienį Norviliškėse jų susirinks po 50% tiek lytiniu, tiek politiniu, tiek tautiniu atžvilgiu, t.y. vienam lietuviui teks viena baltarusė ir atvirkščiai.“ — Krescencija Šurkutė, ištrauka iš Kultūros Barų Nr. 6 (2009).
Vieną gražią vasaros popietę labai nudžiugau turėdama galimybę pabendrauti su Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja Birute Letukaite. Tai žmogus, kurį vadina šokio vadovų siaubu, kiti vieninteliu žmogumi Lietuvoje, tikrai išmanančiu šiuolaikinį šokį. Sakoma, kad Lietuvoje neturime kuo didžiuotis ypač kultūrinėje ir meninėje erdvėje. Birute Letukaitė yra asmenybė, kurios vardas ir kūryba žinoma ir vertinama ne tik pas mus, bet ir pasaulinėje scenoje.
Kauno šokio teatras „Aura“ šiuo metu įsikūręs senamiesčio centre, Daukšos gatvėje. Tai buvęs sandėlys, į kurį „Aura“ įsikėlė 1997 m., be medinių grindų (jos būtinos jei nori turėti sveikus sąnarius), su dviem kolonomis viduryje nedidelės salės, be dušų (su vienu kranu ir vienu tualetu), be persirengimo kambarių, be vietos kostiumų ir dekoracijų, archyvų laikymui, su vienu kambariu (ofisu), kuriame turėjo tilpti šeši žmonės ir visas įgytas turtas per penkiolika metų.
Rugpjūčio 7-16 dienomis Skudutiškyje įvykęs menininkų simpoziumas buvo išskirtinis ne tik tuo, jog čia sugužėjo menininkai iš visos Lietuvos, bet ir tuo, jog buvo paliestos opios mažos gyvenvietės problemos. Dalyviai pasakoja, jog praeitais metais, tarkime, vietinių vaikų net nenorėta artyn leistis, jie anot kai kurių atsiliepimų, vagišiai. Visgi atsirado kūrėjų, kuriems vaikai visuomet išlieka vaikais. Jie stengėsi suteikti jiems galimybę paimti teptuką į ranką, išreikšti save, paraginti, padrąsinti. Šiais metais simpoziumo metu visi džiūgaudami juokavo, jog čia vyksta ne vienas, o du simpoziumai – mažučių ir vyresniųjų. Nebeliko nepasitikėjimo, atsirado abipusis ryšys ir susidomėjimas. Toks menininkų sąlytis su vietiniais gyventojais bei mažo miestelio kultūros puoselėjimas turėtų būti mūsų tikslas ir vertybė.
Kol jaunieji dizaineriai linksminasi įvairiuose festivaliuose ir workshop’uose, tapytojai susirenka šiek tiek kitokiuose pasibuvimuose, tradiciškai vadinamuose plenerais. Visai neseniai pasisvečiuoti viename iš tokių „tarptautinių” plenerų pasisekė ir mums. Būtent liepos 11-19 dienomis, Pažaislio vienuolyne gyveno ir kūrė dešimt menininkų. Spauda teigia, jog projekto tikslas – „propaguoti Lietuvos kultūrą, suburti profesionalius dailininkus iš įvairių šalių, skirtingų tapybos mokyklų, siekiant kūrybingai atskleisti plenero temą“ (lrytas.lt). Skamba viliojančiai, tačiau juoką kelia tai, jog plenere tik viena menininkė iš kitos valstybės, visi kiti lietuviai, įdomu kokios čia skirtingos mokyklos ir tradicijos? Na, bet žinoma, juk visuomet didesnes lėšas gauna tarptautiniai projektai – mokykitės jaunieji dizaineriai iš patyrusių tapytojų. Straipsnyje pateiksiu daugiau įspūdžių ir pakalbinsiu plenere, šiuo atveju lyg ir šnipo vaidmenį atlikusį, meno duobėje jau pagarsėjusį tapytoją Ričardą Miluką.
Kalbant apie tekstilę gali iškilti daug asociacijų ir klausimų… Tekstilė tai – audiniai, medžiagos, drabužiai, kilimai, skraistės… Tai šiluma, jaukumas, saviraiška, puošnumas, moteriškumas, patogumas… Tradicinės tekstilės suvokime mes dažniausiai ką nors dengiame, apvelkame, paslepiame. Čia dažnai egzistuoja supratimas – geroji ir išvirkščioji pusės. Meninė tekstilė – tai daug daugiau ir sudėtingiau. Tarytum poezijoje, šiuolaikinėje tekstilėje tradicinis eiliavimas nebe toks aktualus, tiesioginis pasakojimas nebetenka prasmės – jei jis nesugeba perteikti mūsų permainingo laikmečio nuotaikų ir dvasios.
Kaune yra susiformavusios stiprios, konceptualios, meninės tekstilės tradicijos. Būtent šią „mokyklą“ – kryptį ir atstovauja Bronė Neverdauskienė. Todėl viešnagė jos kūrybinėj aplinkoj padės atsakyti į rūpimus klausimus ir praturtinti savo akiratį.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
