Interviu | meno DUOBĖ

Tema: Interviu

Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

Rašė: Vidas Poškus | Data: 2010-01-18 @ 12:48 | Skaitė: (6,871) 9

grafika Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

Sausio 13 dieną mirė tapytojas, iliustratorius, dailės pedagogas Pranas Lapė. Skaitytojams siūlau interviu, kurį padariau visai neseniai, menininko bute Vilniuje, Tilto gatvėje.

Vidas Poškus: Pradėsiu nuo kertinio klausimo. „Meno“ sąvoka yra plati ir diskutuotina. Turbūt tai yra vienas iš tų terminų, dėl kurių galima ginčytis iki užkimimo ir vis tiek pasilikti su savo asmeniniu ir kitų nepakeistu požiūriu. Klausimas „kas yra menas?“ galbūt skamba netgi pretenzingai ir be galo įpareigojančiai. Tad visgi, Jūsų nuomone — kas yra menas?

Pranas Lapė: Iš tikrųjų. Apie meną galima kalbėti filosofiškai ir istoriškai. Filosofijoje nenusakomi yra devyni žodžiai. Menas, kaip Laimė ar Meilė, taip pat yra viena iš sunkiai nusakomų ar net nenusakomų sąvokų. Svarbiausia, kad įvairiais laikais, šis reiškinys yra suvokiamas skirtingai. Kai pats susidomėjau meno problema, pradėjau tyrinėti — kaip susiformavo terminas. Jau žinojau, kad lotyniškai ars reiškia gebėjimą. Bet kodėl? Pradėjau šniukštinėti. Baisiai sunku. Niekas negalėjo atsakyti — kiek su kokiais filosofais iš įvairiausių universitetų kalbėjau. Kiekvienas reikšdavo skirtingas nuomones. Bet niekas taip ir neatsakė į patį klausimą.

Istoriškai menas, be abejo, prasidėjo akmens amžiuje. Būtent tada įvyko meninis išsiveržimas. Jau tada ką nors padaręs žmogus tapo kūrėju. Reikia pastebėti, kad nuo akmens amžiaus piešinių niekur toliau nenueita, nes progreso mene nėra. Tai, kas daroma dabar, yra tas pats. Gal tik apvilkta kitokiu rūbu.

Tačiau kūrybos kaip tokios suvokimas atsirado tik Renesanse. Iki tol nieko panašaus nebuvo. Nes juk iš tikrųjų — ne viskas, kas yra sukuriama, yra menas. Visa bėda slypi tame, kad kalbėdami apie kūrybą, tuojau pat galvojame apie meną. Įdomu, kad šiais laikais meno samprata yra atmesta ir visi pasidarė kūrėjais. Pavyzdžiui, kas nors po Naujųjų metų pradeda savo naują kūrybos etapą, kuria naują ciklą — mezga kojines Kaziuko mugei. Ir negali priešintis, kad toks žmogus nėra kūrėjas. Bet ne apie tokią kūrybą kalbėjo neoplatonikai, iš Platono pasiskolinę genijaus sąvoką. Kas tai yra? Kūryba yra degimas dieviškąja ugnimi. Kūryba yra degimo veiksmas. Posakis „dirba su užsidegimu“ yra atėjęs iš neoplatoniškos sampratos.

Skaityti toliau be komentarų…

Tematika: Grafika, Interviu | (9) Koment.

Kritikos maršrutai Varėnoje

Rašė: Duobės Svečias | Data: 2010-01-11 @ 1:16 | Skaitė: (459) 1

interviu Kritikos maršrutai Varėnoje

„Šaškių—šachmatų klubo iškaba“

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ — iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ — keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Vidas Poškus: Ar pavyko kelionė? Ar ją galima pavadinti „pjūviu“? Ar bent kiek pažinome Varėnos kultūrinę — meninę situaciją?

Ričardas Milukas: Ar pavyko kelionė ar ne, tai priklauso tik nuo mūsų išsikeltų kriterijų… Ar pažinome Varėnos meninę ir kultūrinę situaciją?..atsakau, kad 100% taip, nes mes esame profesionalai. Pažinome tiek gerai, kiek apskritai yra įmanoma pažinti situaciją. Gyvenime situacijos kartojasi. O kalbant apie personalias: ir viso gyvenimo negana pažinti kitą žmogų… Žinau, kad bus kritiškai vertinančių mūsų įžvalgas, todėl jiems iškart ir atsakau: tegul aplanko Varėną ir jos krašto žmones ir tai padaro geriau.

Skaityti toliau be komentarų…

Tematika: Interviu, Kita, Vietos | (1) Komentaras

Ar be reikalo režisierė bijosi Lietuvos akmenų?

Rašė: Duobės Viešnia | Data: 2009-12-11 @ 2:15 | Skaitė: (265) 0

På andra sidan spegeln.7

„Keblu – kebliau – kebliausia”, – trečiojo laipsnio tematika bet kurioje meno srityje negauna vidutiniškų vertinimų. Arba kūriniai stipriai kritikuojami, arba sulaukia ypač pozityvių komentarų. Jei greta stovi politika, skirtumas tarp vertinimų dar ryškesnis. Spalio pabaigoje Stokholme įvykusi spektaklio „Kitoje veidrodžio pusėje“ premjera pristatė būtent tokį darbą. Lapkričio 11 dieną (penktadienį) „Menų spaustuvėje“ spektaklis bus rodomas antrą – greičiausiai paskutinį kartą. Proga tad vienintelė, juo įdomiau pakalbėti su dviem jo kūrėjomis – dramaturge Gabriele Labanauskaite ir režisiere AnnaLina Hertzberg.

Gabrielę pirmiausiai norisi sieti su audiovizualinės poezijos festivaliu „Tarp“, kol kas vieninteliu Lietuvoje, pristatančiu modernias lyrikos formas. Greta yra ir „AVaspo“, vėlgi tarpdisciplininis projektas, neseniai pristatęs pirmą savo klipą, žinoma, ne mažiau svarbios sritys – dramaturgija, literatūros kritika, poezija. AnnaLina Švedijoje dirba režisiere ir dramaturge, yra alternatyvaus teatro „Drammalabbet“ vadovė, sukūrusi ir pastačiusi keletą pjesių, taip pat dirbanti Karališkajame Dramos teatre.

Skaityti toliau be komentarų…

Tematika: Interviu, Teatras | (0) Komentarų

Romanas Averincevas — tapyba, valkatavimas ir troškimas įtikinti pasaulį

Rašė: Gintarė Žitkevičiūtė | Data: 2009-11-15 @ 11:28 | Skaitė: (836) 6

Romanas Averincevas „Veidas traukinyje“

Pagreitis
Guliu aš ir kuriu savo apkiutusioj tapybos irštvoj,
kuriu ir kaip voverė rate sukuosi, sukuosi
ir kartais dar į abu šonus pasidairau,
bet vis, vis savąjį pirmyn skanduoju
ir niekaip nenustoju ir viskam, kas mane supa
vien tik pagreitį didinu,
pagreitį stimuliatorių,
stimuliuojantį pagreitį,
greitinantį pagreitį,
greitinantį kritimo arba tiesiog užsitęsusio — amžino
skrydžio pradžios pabaigą lemiantį dalyką

Kiekvieno žmogaus kelias į niekur esti labai skirtingas, menininko kelias gi būna ne tik skirtingas, bet ir sunkus, kartais labai varginantis, žlugdantis ar net nepakeliamas. Visuomenėje priimta atstumti asmenybes, pasirodžiusias kitaip nei dauguma, mylime tik žaviai keistus padarus. Kartais atrodo nesuvokiame, jog kūrybos pasaulyje vyrauja lygiai tie patys dėsniai kaip ir visuose kituose, galime tikėtis čia daugiau paguodos, vertybių, bet turime atminti taisyklę — mėgiami personažai būna keistai žavūs, tikrai ne gąsdinantys ar tuo labiau nevisai normalūs.

Romanas Averincevas — tapytojas, galintis jums parodyti visus profesionaliam tapytojui būtinus atributus — teptuką, Dailės Akademijos diplomą, aliejinius dažus, molbertą ir tūkstantį nutapytų darbų. Visgi šio žmogaus kelias vingiuoja šiek tiek kitaip nei daugumos — ilgą laiką teko kovoti su nuolatinėmis psichozėmis, kurios nuvesdavo net iki Sibiro gilumos, liepdavo apsisiausti valkatos apsiaustą, bastytis tolimomis gatvėmis, miegoti neatpažintose vietose, dažnai pasibaigdavo psichiatrinėmis ir nuolatiniu bandymu viską pradėti iš naujo. Klausydama jo klajonių prisiminimų, stebėjausi kaip ironiškai įmanoma žvelgti į patį save ir kalbėti apie tokius dalykus, kurie daugeliui tampa gilia paslaptimi ir gėda. Šie prisiminimai, atsispindintys tapyboje, poezijoje, rašiniuose, dvelkia giliu pajautimu ir visai kitokiu pasaulio supratimu negu įprasta.

Skaityti toliau be komentarų…

Tematika: Grafika, Interviu | (6) Koment.

Naujas požiūris ir meno kūrinys lietuvių pasakų motyvais

Rašė: Gintarė Žitkevičiūtė | Data: 2009-11-01 @ 10:33 | Skaitė: (1,350) 7

8 G.Sperskaite.kaip kavailys pas pona tarnavo1

G.Sperskaitė „Kaip kvailys pas poną tarnavo“

Visai netikėtai į meno duobės pašto dėžutę įkrito laiškas pasakojantis apie paslaptingą ir akį traukiantį projektą, kurio metu net 35-ios nepublikuotos įvairių žanrų lietuvių pasakos tapo įkvėpimu sukurti meno kūrinius. Sumanymo autorė Marija Marcelionytė pasakoja, jog ir pati nustebo dideliu menininkų susidomėjimu. Buvo numatyta, jog projekte turėtų dalyvauti tiek pat menininkų kiek ir atrinktų pasakų t.y. 35-i, tačiau finale pasakų projektui kūrė net 76-i įvairių sričių, patirčių ir amžiaus grupių menininkai.

„O neramu, iš tiesų buvo, dėl projekto pavadinime figūruojančio žodžio junginio „Lietuvių pasakos“, nes viskam kas sava, tautiška juntamos nepelnytai negatyvios nuostatos. Lyg gėdijamasi savo prigimties, savos kultūros. Todėl, kai ėmė plūsti laiškai su palinkėjimais, su noru dalyvauti, ir būtent dėl to, kad kalbama apie lietuvišką pasaką, tapo ramiau. Supratau, kad sumanymas bus įgyvendintas.“ – M. Marcelionytė.

Skaityti toliau be komentarų…

Tematika: Grafika, Interviu, Kita | (7) Koment.

Sergej Dvortsevoj, dokumentika ir kino festivaliai

Rašė: Gintarė Žitkevičiūtė | Data: 2009-10-20 @ 10:44 | Skaitė: (263) 0

Sergej Dvortsevoj

Sergej Dvortsevoj „Duonos diena“

Kas yra nekomercinis kinas? Kaip atrenkami filmai į kino festivalius? Kaip nuėjus į kiną nesugaišti dar dviejų valandų? Pastarąsias dvi savaites šie klausimai dažnokai kildavo mano galvoje. Pamačiau didžiąją dalį programos tik ką pasibaigusio Kauno kino festivalio, lankiausi ir jau šiek tiek pristatytame Vilniaus dokumentinio kino festivalyje. Tiesą pasakius, didžioji dalis peržiūrėtų filmų nuvylė, todėl labai apsidžiaugiau, kai visai netikėtai, paskubomis apsisprendusi, papuoliau į „Skalvijoje“ rodomus rusų režisieriaus Sergej’aus Dvortsevoj’aus sukurtus dokumentinius filmus. Dar labiau nudžiugino, po seanso prasidėjusi diskusija su režisieriumi.

„Atleiskite, bet kalbėsiu okupantų kalba. Žinoma, anglų kalbą aš moku, tiesiog taip bus patogiau.“ — tokia įžanga man sukėlė šypseną, įpratusi prie dabartinės visur tvyrančios „rusofobijos“, laukiau visų reakcijos ir žinoma nepasitenkinimo. Nusišypsojau dar plačiau, nes niekas nesipiktino, visi turėjo begalę klausimų, susidarė įspūdis, jog rusų kalbą salėje bent jau supranta tikrai visi. Na, ar sėdėtumėte daugiau nei pusę valandos trunkančioje diskusijoje, jei nesuprastumėte kas kalbama? Šiek tiek nukrypstu nuo temos, tačiau pastaruoju metu, dažnai apsilankant tarptautinių projektų pristatymuose, parodų atidarymuose ir kituose renginiuose, kuriuose labai dažnai turime svečių iš Estijos, Latvijos ar Rusijos, tiesiog juokinga kartais pasidaro stebėti, kai visi puikiai mokėdami rusų kalbą, dėsto savo mintis laužyta anglų kalba, taip galvodami ne apie pačią komunikaciją, bet apie kažkokius jau galų gale sustabarėjusius nusistatymus ir principus. Tikiuosi šis pavyzdys, kai visi kalba ta kalba, kuria komunikacija vyksta sklandžiausiai, bus ne paskutinis, o „rusofobija“ bent jau kūrybos sferoje galų gale išeis iš mados.

Skaityti toliau be komentarų…

Tematika: Buvau, Interviu, Kinematografija, Įvykiai | (0) Komentarų