Tema: Interviu

Jaunoji kino prodiuserė prabyla apie lietuviško kino renesansą

interviu Jaunoji kino prodiuserė prabyla apie lietuviško kino renesansą

Prakalbus apie lietuvišką kiną, dažniausiai išgirstame atodūsius bei išvystame skėsčiojimus rankomis. Nors skeptikų visada buvo ir bus, mūsų kino padangėje įsižiebia vis daugiau ryškių žvaigždžių, o štai prieš porą metų atsirado pirmieji kino ir televizijos apdovanojimai „Sidabrinė gervė.“ Taigi, matyti, jog kino industrija nestovi vietoje, o kaip toji gervė vis stiebiasi aukštyn.

Kino kūrėjų kalvėje — Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) atsiranda vis naujų su šia meno sritimi susijusių specialybių, viena jų — kino, muzikos ir teatro vadyba. Trečiakursė Rimantė Daugėlaitė pasirinko kino vadybos specializaciją ir priklausys antrajai dieninio skyriaus diplomuotų meno vadybininkų kartai. Rudenį organizavusi tarptautinį „Kino šortų“ festivalį ir aktyviai „Skalvijoje“ su įvairiais projektais dirbanti mergina pasakoja apie prodiuserio duoną ir, nors naujasis Kusturica mūsų šalyje dar neapsireiškė, ji neskuba laidoti lietuviškojo kino.

Skaityti toliau be komentarų…


Kultūrinio leidinio „Miesto IQ“ metamorfozė, dar vieno leidinio mirtis?

Miesto IQ

Visai neseniai susidūriau su naujiena, jog kultūrinis leidinys „Miesto IQ“ keičia savo pavadinimą ir iš kultūrinio leidinio tampa ekonomikos, politikos ir kultūros leidiniu „IQ. The Economist“. Apie egzistavusį leidinį turėjau savo nuomonę, pripažinsiu nevertinau jo kaip pačio sėkmingiausio projekto kultūros žiniasklaidoje, tačiau tobulėti ir į kažką išaugti galimybę jis tikrai turėjo. Todėl išgirdusi, jog dar viena iniciatyva neišsilaikė, buvau tikrai pesimistiškos nuotaikos, tuo labiau, kad dar visai palyginus neseniai, prieš atsirandant „Miesto IQ“, bankrutavo ir iš akiračio išnyko leidinys „Istorijos“. Visgi, kad ir kaip snobų nevertintas, „Miesto IQ“ pristatydavo naujienas jaunimui suprantama kalba, galėjo pasiūlyti straipsnius, suprantamus platesniam kultūra besidominčiam žmonių ratui, ne tik siauram išsilavinusių menotyrininkų ar menininkų būreliui, ką siūlo didžioji dalis Lietuvoje egzistuojančių leidinių.

Keistas pasirodė faktas, jog greta naujojo „IQ. The Economist“ egzistuos ir neseniai Lietuvoje pradėtas leisti „Inteligent Life“, kuris savo tematika ir rubrikomis atrodo labai artimas pirmajam leidiniui. Pati „Miesto IQ“ komanda dvejoja, tačiau nusiteikusi optimistiškai, kita vertus, o kas jiems belieka? Leidinys jau panaikintas, o kelias atgal vargu ar beegzistuoja. Asmeniškai, labiau vertinu pirmojo leidinio, grynakraujo kultūrinio „Miesto IQ“ idėją, nematau jokio patrauklumo dar viename, rubrikų „kokteiliu“ galinčiame pasigirti ir į plačiąją visuomenę orientuotame chameleone. Jau seniai turime „Versus“ ar „Verslo Klasę“, nesu nusiteikusi neigiamai tokių leidinių atžvilgiu, tačiau tik ne tokiu atveju kai jie pakeičia ir taip Lietuvoje vos ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojamus kultūrinius leidinius. Taigi konstatuoju, jog šio leidinio išnykimas yra gryniausias praradimas.

Kitas klausimas – kodėl „Miesto IQ“ išnyko? Ne kartą man kilo nuostaba matant kaip dažnai mūsų „kultūrininkai“ nešasi net po keletą leidinio numerių į namus ir garsiai konstatuoja – o kam pirkti, jei galiu gauti ir nemokamai? Na taip, gavome ir jūs gavote, daugiau nebegausime, o jeigu mūsų visuomenė ir toliau galvos, jog visos gėrybės byra iš stebuklingo rago, kad nereikia remti leidinių, nereikia pirkti knygų, nereikia pirkti mėgstamų atlikėjų plokštelių, tai turėsime analogiškus rezultatus – iniciatyvos dings, leidiniai bankrutuos, renginių nebebus, o jauni talentai visi iki vieno emigruos, ką sėkmingai daro ir šiuo metu. Bet kokiu atveju siūlau interviu su optimistiškai nusiteikusiu „Miesto IQ“ komandos nariu, Andriumi Petkevičiumi.

Skaityti toliau be komentarų…


Tapyba yra ritmas ir mąstymas vaizdais. Pokalbis su Kaziu Varneliu apie jo kūrybą

Varnelio muziejus

Nuotraukų autorius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokykloje, Vienos meno akademijoje tapybą studijavęs menininkas išgarsėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čikagoje ir Stokbridže) savo dekoruotomis bažnyčiomis ir, svarbiausia – op meno, minimalizmo stilistikai priskiriama tapyba bei erdvinėmis konstrukcijomis. Jo darbų yra šešiuose JAV muziejuose, privačiuose rinkiniuose. Visą gyvenimą K. Varnelis taip pat kolekcionavo įvairius su Lietuvos istorija ir kultūra susijusias vertybes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eksponatus. 1998 metais menininkas ir kolekcionierius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolekciją jis padovanojo Tėvynei. Vilniuje veikia Kazio Varnelio namai-muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Skaityti toliau be komentarų…


Teatras tai visų pirma žmonių kolektyvas: pokalbis su režisieriumi Stanislovu Rubinovu

Stanislovas Rubinovas

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubiliejinis vakaras. Režisierius šventė 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.

Dažnai iš žmonių, o dar dažniau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kamerinis teatras turi kažkokią malonią, šildančią, kūrybišką aurą. Tuo įsitikinau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti dienos metu fojė ir klausytis malonios tylos, kurią kartas nuo karto suvirpina scenoje berepetuojančių aktorių balsai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, draugišką ir netgi šeimynišką atmosferą. Pasak Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teatras galima suprasti labai įvairiai. Tai gali būti pastatas, tai gali būti ir žmonių kolektyvas, kurie kuria sceninį meną, ir netgi vienas žmogus, kuris per savo personažą gali atlikti savotišką išpažintį, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrą. Pats režisierius į pirmą vietą iškelia žmonių kolektyvą, kurie kūrybos procese tampa savotiškais vienminčiais, „juos idealiu atveju jungia bendros idėjos, bendras estetinis pasaulio supratimas“. Būtent apie tokius dalykus ir kalbėjausi su režisieriumi Stanislovu Rubinovu vieną lapkričio popietę.

Greta Klimavičiūtė-M. kalbina režisierių Stanislova Rubinovą.

Skaityti toliau be komentarų…


„Speigas“, ambient muzika ir kitoks požiūris

interviu „Speigas“, ambient muzika ir kitoks požiūris

Ramūnas Jaras

Ko reikia, kad muzika taptų ne tik padrikų, nuobodžių ir banalių garsų kratiniu, bet dėmesį sukaustančia, įkvepiančia ir turinčia reikšmę meno šaka? Ko reikia garsams, jog jų klausantis, mintyse kiltų ne tik „maksiminių“ akcijų vaizdiniai, bet brandesni pamąstymai? Ko reikia šiandienos klausytojui, kurį kiekvieną penktadienį „pasitūsinti“ ir „pasitaškyti“ vilioja tuzinas mirgančių skrajučių, skelbiančių vis kitokiais vardais įvardintus, bet vienas nuo kito nesiskiriančius taip mylimus dj’ėjus?

Prieš keletą savaičių Armantas Gečiauskas kvietė kitokios muzikos pasiilgusius klausytojus į ambient muzikos stiliaus koncertus Kaune ir Vilniuje. Kaune „Jazz palėpėje“ įvykę trys pasirodymai subūrė klausytojus, kurie muzikos klausėsi ir ją vertino ne šokinėdami ir trypdami, bet susėdę, atsipalaidavę ir susikaupę. „Jazz palėpė“ — tamsi, šalta, bet su dideliu židiniu patalpa, puikiausiai tiko koncerto atmosferai papildyti. Nors kartsykiais būdavo tikrai šalta ir žvarbu, tačiau šie veiksniai tik prisidėjo prie bendros „Speigu“ įvardinto renginio dvasios ir idėjos. Siūlau jums interviu su renginio organizatoriumi Armantu Gečiausku.

Skaityti toliau be komentarų…


Sapnų mašina/ Dream Machine. Pokalbis su Jolanta Mikulskyte

J. Mikulskytės paroda

Karolio Sabeckio nuotrauka

Vasario antrą dieną Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ buvo atidaryta grafikės Jolantos Mikulskytės projekto „Sapnų mašina/ Dream Machine (grafinis kaleidoskopas)“ paroda. Teigiama išankstinė nuomonė paskatino nedvejojant apsilankyti parodoje dar tą pačią dieną. Akys buvo pasiilgusios monochrominės, simboliais žaidžiančios grafikos, taip pat norėjosi išvysti kažką šviežio. Su tokiomis mintimis ir peržengiau galerijos slenkstį, kur dar nė neužlipus iki tikslo girdėjosi rami muzika ir vos matomai mirgėjo šviesos blyksniai, žadantys kažką netikėto.

Tie blyksniai priklauso sapnų mašinai, kurios mechanizmą sukūrė rašytojas, keliautojas, alchemikas Brion Gysin kartu su Ian Sommerville. Tai – ant patefono besisukantis cilindras su sistemingai išpjautomis ertmėmis ir šviesos šaltiniu. Cilindrui sukantis tolygiai sklinda šviesos impulsai, veikiantys stebėtojus. J. Mikulskytės pagamintai sapnų mašinai parodoje suteiktas svarbus vaidmuo – čia ji tampa parodos ašimi, papildo, dalinai perkuria vaizdus ir netgi hipnotizuojančiai ramina. Jos dėka paveikslai tampa kaleidoskopiškai interaktyvūs ir gyvi.

Siūlau neilgą interviu su pačia autore Jolanta Mikulskyte naujos personalinės parodos tema.

Skaityti toliau be komentarų…


Puslapis 3 iš 712345...Paskutinis »
  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)