Visai neseniai susidūriau su naujiena, jog kultūrinis leidinys „Miesto IQ“ keičia savo pavadinimą ir iš kultūrinio leidinio tampa ekonomikos, politikos ir kultūros leidiniu „IQ. The Economist“. Apie egzistavusį leidinį turėjau savo nuomonę, pripažinsiu nevertinau jo kaip pačio sėkmingiausio projekto kultūros žiniasklaidoje, tačiau tobulėti ir į kažką išaugti galimybę jis tikrai turėjo. Todėl išgirdusi, jog dar viena iniciatyva neišsilaikė, buvau tikrai pesimistiškos nuotaikos, tuo labiau, kad dar visai palyginus neseniai, prieš atsirandant „Miesto IQ“, bankrutavo ir iš akiračio išnyko leidinys „Istorijos“. Visgi, kad ir kaip snobų nevertintas, „Miesto IQ“ pristatydavo naujienas jaunimui suprantama kalba, galėjo pasiūlyti straipsnius, suprantamus platesniam kultūra besidominčiam žmonių ratui, ne tik siauram išsilavinusių menotyrininkų ar menininkų būreliui, ką siūlo didžioji dalis Lietuvoje egzistuojančių leidinių.
Keistas pasirodė faktas, jog greta naujojo „IQ. The Economist“ egzistuos ir neseniai Lietuvoje pradėtas leisti „Inteligent Life“, kuris savo tematika ir rubrikomis atrodo labai artimas pirmajam leidiniui. Pati „Miesto IQ“ komanda dvejoja, tačiau nusiteikusi optimistiškai, kita vertus, o kas jiems belieka? Leidinys jau panaikintas, o kelias atgal vargu ar beegzistuoja. Asmeniškai, labiau vertinu pirmojo leidinio, grynakraujo kultūrinio „Miesto IQ“ idėją, nematau jokio patrauklumo dar viename, rubrikų „kokteiliu“ galinčiame pasigirti ir į plačiąją visuomenę orientuotame chameleone. Jau seniai turime „Versus“ ar „Verslo Klasę“, nesu nusiteikusi neigiamai tokių leidinių atžvilgiu, tačiau tik ne tokiu atveju kai jie pakeičia ir taip Lietuvoje vos ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojamus kultūrinius leidinius. Taigi konstatuoju, jog šio leidinio išnykimas yra gryniausias praradimas.
Kitas klausimas – kodėl „Miesto IQ“ išnyko? Ne kartą man kilo nuostaba matant kaip dažnai mūsų „kultūrininkai“ nešasi net po keletą leidinio numerių į namus ir garsiai konstatuoja – o kam pirkti, jei galiu gauti ir nemokamai? Na taip, gavome ir jūs gavote, daugiau nebegausime, o jeigu mūsų visuomenė ir toliau galvos, jog visos gėrybės byra iš stebuklingo rago, kad nereikia remti leidinių, nereikia pirkti knygų, nereikia pirkti mėgstamų atlikėjų plokštelių, tai turėsime analogiškus rezultatus – iniciatyvos dings, leidiniai bankrutuos, renginių nebebus, o jauni talentai visi iki vieno emigruos, ką sėkmingai daro ir šiuo metu. Bet kokiu atveju siūlau interviu su optimistiškai nusiteikusiu „Miesto IQ“ komandos nariu, Andriumi Petkevičiumi.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
