Šiek tiek grožio iš meno mekos Paryžiaus, tik šį kartą kalba eis ne apie rafinuotąjį ar muziejinį meną, ne apie Luvrą ar Pompidou, bet greičiau apie jų sienas, apie tai kaip būtent jos tampa viešąja galerija kiekvienam praeiviui. Jeigu tiksliau, tai pristatau jums gatvės menininką Christian Guémy labiau žinomą kaip C215.

Prieš jūsų akis iliustracijos iš Paryžiaus. Paryžius paprastiems žmonėms visada buvo meno sostinė, na o snobai jį bent jau pripažino miestu turinčiu savo stilių. Julien Pacaud yra tikras paryžietis, gimė ten ir išaugo. Kas žino gal būtent šis miestas ir turėjo didžiausią įtaką jo sutvertam siurrealistiniam pasauliui. Jo iliustracijos dažnai turi atskirus prierašus ar net ištisas istorijas, paaiškinančias abnormalių įvykių prasmes.

Aš galiu dirbti laisvai samdomu darbuotoju, priimti užsakymus ar bendradarbiauti projektuose dienos metu, bet įsidėmėkite - mano nakties laikas yra rezervuotas menui, vaikų knygoms ir sapnams.

Liksiu dėkingas,

Mario Hugo.

Genialus žmogus iš niekam nereikalingų daikčiukų ir šiukšlių sukuriantis tikrus šedevrus. Jason Mecier 3D mozaikos jau dalyvavo labai prestižinėse parodose ir puikavosi ant daugelio žurnalų viršelių. Pažvelgęs iš toliau žiūrovas pamato spalvotą, pop art’ą primenantį portretą, tačiau prisiartinęs arčiau nustemba, pamatęs daugybę mūsų kasdienybėje naudojamų ir dažniausiai nebereikalingų smulkmenų.

“Man patinka punk rokas ne tik kaip muzika, bet ir kaip nepriklausomybės simbolis.” - Yoshitomo Nara.  

Žodį Anglija paskutiniu metu girdėjau daugiau kartų negu labai daug. Turbūt tiek daug, jog prisiversti ten nuvažiuoti prireikė net trijų metų. Ką galiu pasakyti - manęs maloniai nenuteikė nei “išturtėję” lietuviai, kimšdami į paskutinį pigiausią Ryanair lėktuvą visas savo brangenybes, nei pusnuogiai britai, savaitgalio naktimis lakstantys iš pub’o į pub’ą, nei studentai, manantys, jog svarbiausia gyvenime priklausyti kokiam nors klubui ir turėti 1000 draugų facebook’e.

Visgi, ką blogo aš galiu pasakyti apie šalį, kurioje netgi perpus mažesniame mieste už Kauną, aplankiau tris kartus didesnę už mūsiškį ŠMC galeriją, tuo labiau joje atradau tokias parodas kaip David Shrigley, Steve McQueen ir Yoshitomo Nara, kurį jums ir pristatysiu.

Tiesiog negaliu nepritarti daugumos jau susidūrusių su Superbrothers kūryba nuomonei, kad tai ko gero nuostabiausiai atlikti pixel-art’o darbai. Žmogus besislepiantis už šio slapyvardžio - humoro jausmo nestokojantis Craig D. Adams, sugebėjo pagyvinti tokią minimalistinę grafikos išraišką. Te aplanko jus šiandien 80-ųjų nostalgija.

Šį kartą apie žmones, kurie savo talentą naudoja kilmingiems tikslams. Joe Alterio projektas “Robots and Monsters” puiki ir žaisminga idėja, finansiškai padedanti įvairioms organizacijoms. Kiekvienas mėgstantis šmaikščiai iliustruotus įvairius keistus padarus gali ne šiaip nusipirkti juos, bet pats užsakyti įsivaizduojamą. Tam tereikia autoriui išsiųsti tris žodžius apibūdinančius jūsų monstrą ar robotą.

Visada žavėjausi ir baltai pavydėjau žmonėms mokantiems suvaldyti akvarelę ir tuo pačiu pajusti malonumą šiame užsiėmime. Katherine Guillen viena iš tų, kuri patraukė mano dėmesį ne vien savo technika, bet ir tuo ką labiausiai mėgstu mene, bei pačioje kūryboje. Tai keistas, nepilno suvokimo jausmas, kai nežinai ką galvoti, pradedi sukti galvą, o tada jau prasideda mėgiamiausia dalis, mintys keičia viena kitą, kurdamos siurrealų, nebūtinai pagal autoriaus planą suprojektuotą pasaulį.

Na o štai ir aš, vėl bandau atkreipti jūsų dėmesį. Pastarąjį mėnesį pajutau rudeninį nuovargį ryškioms ir margoms kompozicijoms, todėl Kenneth Lavallee “užtildytos” spalvos ir lengvos plonytės linijos maloniai atgaivino ir padėjo prisiderinti akims prie naujojo sezono.

Neseniai, tik atsidarius visom sienom ir skirtingų valstybių gyventojams tapus itin kosmopolitiškiems, labai populiaru buvo mene vaizduoti savo kelionių įspūdžius. Na, mes Europos sąjungoje visai neseniai, todėl Lietuvoje tai itin madinga ir šiandiena. Pop turizmas, gražios nuotraukos, ryškių spalvų eskizai ir ir universitetiniai darbai, kuriuose “baisiai” kruopščiai atkartojamos užjūryje atrastos “niekam nematytos” idėjos.. Visa tai paliksiu ir pristatysiu Franz Ackermann - menininką, kuris taip pat įkvėpimo semiasi kelionėse, bet savo įspūdžius vaizduoja tik jam suprantama kalba. Psichožemėlapiai - taip jis vadina savo darbus.