Nemiegantis ant laurų Ryan McGinley, kurio nuotaikomis gyveno visa užpraeita vasara, tame tarpe ir Sigur Ros’ai, vėl malonina savo darbais. Šį kartą autorius persikelia į niūrius požemius, kurie lyg per rožinius, mėlynus, oranžinius jo objektyvo akinius virsta fantastiškai lyriškais ir ramybe dvelkiančiais vienišų būtybių namais.
Rugpjūčio 7-16 dienomis Skudutiškyje įvykęs menininkų simpoziumas buvo išskirtinis ne tik tuo, jog čia sugužėjo menininkai iš visos Lietuvos, bet ir tuo, jog buvo paliestos opios mažos gyvenvietės problemos. Dalyviai pasakoja, jog praeitais metais, tarkime, vietinių vaikų net nenorėta artyn leistis, jie anot kai kurių atsiliepimų, vagišiai. Visgi atsirado kūrėjų, kuriems vaikai visuomet išlieka vaikais. Jie stengėsi suteikti jiems galimybę paimti teptuką į ranką, išreikšti save, paraginti, padrąsinti. Šiais metais simpoziumo metu visi džiūgaudami juokavo, jog čia vyksta ne vienas, o du simpoziumai – mažučių ir vyresniųjų. Nebeliko nepasitikėjimo, atsirado abipusis ryšys ir susidomėjimas. Toks menininkų sąlytis su vietiniais gyventojais bei mažo miestelio kultūros puoselėjimas turėtų būti mūsų tikslas ir vertybė.
Kuo toliau, tuo fotografija tampa vis painesne ir vis daugiau prieštaravimų iššaukiančia tema. Nuolat keliamas fotografijos santykio su menu ar banalumu klausimas. Ši medija turbūt yra vienintelė plintanti ir besidauginanti tokiu žaibišku greičiu. Ta inercija taip išsekina, kad kone kelia pyktį, verčia ieškoti kažko lėtesnio ir labiau apibrėžtino kaip, tarkime, tapyba. Kai kuriuos fotografus ši skuba verčia atsiriboti nuo meno Mekų, stengtis nepastebėti kitų fotografų, įsivaizduoti, jog yra vieninteliai šioje galaktikoje.
„Jeigu baigęs koledžą būčiau nuvykęs į Yale’į ar New York’ą, bijau, jog ten mane priskirtų kuriai nors charakteristikai, tai apribotų mano galimybes. Būtent dėl šios priežasties pasirinkau Minnesotą, miestą, kuriame nebuvo meno pasaulio, kritikų bendruomenės. Ši laisvė davė galimybę kurti laisvai, žinojau, kad galiu daryti ką noriu, nes tai niekam nerūpi.“ – Alec Soth.
Ispanas Chema Madoz – fotografas, kuris, guldau galvą, taps atradimu net ir tiems, kurie fotografijos meną mėgsta taip, kaip priskretusius kiaušinienės likučius ant pusryčių lėkštės. Beje, priskretusią kiaušinienę čia paminėjau ne be reikalo – būtent kasdieniškos situacijos, objektai ar simboliai ir yra pagrindinis C. Madoz fotografijų motyvas. Skirtumas tas, jog čia kasdieniški objektai meistriškai „sukergiami“ taip, jog atsiveria nauji horizontai ir gyliai. Menininkas nustebina kiekviena fotografija, kurioje gyvenimo rutinoje sutinkami daiktai supila į žiūrovo akis stebinančių prasmių versmes. Baltai juodos nuotraukos, iš kurių daugelis yra darytos fotografo pamėgtu „Hasselblad“ fotoaparatu, atsiduoda subtiliu žaismingumu, žongliravimu asociacijomis bei humoro prieskoniu paskanintu siurrealizmu.
Anime paplito visur, štai C.Zhun fotografijos perdarytos PhotoShop’o pagalba taip, kad kuo labiau atspindėtų šio žanro esmines detales: veiksmą, erotiškumą, nekaltumą ir ilgas kojas, na patys pažiūrėkit. Yra ir šioks toks siužetas.
Po ilgos pertraukos norėčiau pristatyti asmenybę, kuri privertė mane ne tik nusišypsoti, lyg tik ką išgirdus gerą sąmojį, bet ir sustoti bei susimąstyti. Gilbert Garcin pats save vadina iliuzionistu, kiekvienas jo darbas kuriamas lyg atskira kruopščiai surežisuota scena. Naudodamas foto koliažo techniką jis karpo, dėlioja ir kuria siurrealistinius, grotesku ir giliu pajautimu pasižyminčius scenarijus. Šis menininkas visą gyvenimą praleido valdydamas lempų gamyklą Prancūzijoje, galų gale sulaukęs 65-erių metų išėjo į pensiją, pasimokė fotografijos ir optinių apgaulių paslapčių ir galiausiai pradėjo kurti. Apie jo kūrybą ir bandysiu papasakoti.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
