Man skauda akis ir sapnavosi guminės lėlės su gorilų kaukėmis ir jis vienas dėl to kaltas. Olaf Breuning yra Niujorko šveicaras, menininkas ir netgi visai išvaizdus vyras, ginkluotas fotoaparatu, kamera, kičiniais niekais ir audringa vaizduote. Rašau jums ekskursiją į viso to pagimdytą pasaulį.
Pastarąjį dešimtmetį sekso tema sparčiai išpopuliarinta. Rašomos knygos – meilės romanai su kaitinančiomis vaizduotę sekso scenomis, leidžiami įvairūs pamokomieji leidiniai – „ Sekso gidas“, „Knyga apie seksą” ir t.t. Paminėti klasikinę „Kamasutrą“ būtų jau banalu, kaskart spalvingesnę, gražesniais viršeliais ir akį traukiančiomis iliustracijomis. Beje, prie kiekvienos tokios knygos recenzijos rasime pasikartojančius sakinius kaip „Kiekvienas išsilavinęs turėtų įsigyti šią knygą“ arba „Kiekvieno lentynoje privaloma knyga“ ir panašiai. Dauguma tokių leidinių tiesiog spekuliuoja dabartine visuomene ir joje egzistuojančiomis kasdieniškomis problemomis: šeimos, poros, bendruomenės tarpusavio santykių („ši knyga tau, jei nori suprasti ko nori moterys, kas patinka vyrams, atrasti masturbacijos būdus, išbandyti įvairias padėtis, seksas nėštumo metu, geriausios įsiskverbimo padėtys, sekso žaislai…).
“Попытка объянить что такое по словам Джека Керуака “быть и не быть”, сложна. Но понимание того, что фотограф в момент съёмки должен быть “и тут и не тут” это ещё один важный шаг в развитии фотографа.” – Александр Веледимович.
“Bandymas paaiškinti kas, Keruako žodžiais tariant, yra “būti ir nebūti”, sudėtingas. Tačiau supratimas, jog fotografavimo akimirką fotografas turi būti ir “čia ir ne čia” – tai dar vienas svarbus žingsnis fotografo tobulėjime.” – Alex Veledzimovich.
Jau kažkada buvau pradėjusi plėtoti naujųjų medijų bei socialinių projektų tematikas viename savo straipsnių. Šį kartą grįžtu prie tos pačios tematikos ir noriu pateikti dar vieną įdomų ir labai paprastą projektą, įgyvendintą tiesiog pasitelkus web’o pagalbą. Atsimenu, kažkada turėjau labai griežtą požiūrį į šiuolaikinę kūrybą ir ribotai skirstydavau konceptualųjį meną nuo paprastų grafinių palepinimų akims ar tuo labiau “4chan” turinį primenančių juokelių. Džiaugiuosi, jog kažkokiu būdu išsivadavau iš šių rėmų.
Žurnalistas Bill‘as Kantopheris šio albumo apžvalgoje rašė: „lyg ore pakibęs netikėtumo ir pavojaus kupinas virpulys. Vieta, kurioje susitinka T. Browningo filmas “Freaks”, R. Meyer‘is bei D. Lynch‘as. Mes visi mene siekiame intensyvumo bei dvilypumo“.
Ne taip jau dažnai šiais laikais gali išvysti kažką išties kitokio, stebinančio, gluminančio ir kartu gilaus, savito ir nepakartojamo. Su šio autoriaus anonimo darbais susipažinau visiškai netikėtai ir nieko nesupratau: kas, kodėl, kas iš to? Patraukė daug kas: radikalumas, savita estetika, anonimiškumas, savita marketingo bei viešųjų ryšių sistema, požiūris į vartotojus. Tik interviu metu ėmė kažkas aiškėti: pašnekovas nustebino savo atsidavimu, intelektu bei išties giliu pasaulio suvokimu. Dar kartą įsitikinau, kad niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mokiausi klausinėdamas. Šis pokalbis apie šio meno prigimtį, filosofiją, raidą, santykį su aplinka. Meluoju! Jis apie žmogų, apie mus visus ir kiekvieną atskirai.
Pradėsiu savo istoriją nuo to, jog parodoje žiūrinėdama Jim Dine fotografijas jaučiausi taip, tarsi tupėčiau prie apžlibusio veidrodžio…
Kuris kažkodėl užsispyrė ir nepanoro parodyti to atspindžio, kurį tikėjausi išvysti.
O buvo taip…
Pirmiausia jo fotografijas užtikau kažkur internete: mažučiai juodai balti paveikslėliai, į kuriuos žiūrint atsiveria, kažkoks stebuklingas pasaulis.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
