Jie kaip niekada tikisi išsigelbėti, nematyti atmatų tikinčiųjų, maldaknygėm gramdančių bažnyčios suolus. Paslapčiomis bando nusidirsti sau odą, kad spėtų kitus išgyventi, neapgaunant savęs. Varvina ašaras grindinin ir plūsta purvu, įsivaizduoja puvią iš vidaus, iš paskutiniųjų kimbasi visu kūnu rytojaus nugaran.
Žmonės, kaip ir dauguma planetos gyvūnų, pasiduoda teritorijų žymėjimo ir saugojimo instinktui. Skirtumas tik tas, kad pažangi rasė pasitelkia įmantresnes priemones nei šlapinimasis ant medžių ir stulpelių – kareiviais ir vėliavomis pažymimos valstybių sienos, dažais ir tvoromis atskiriami gyvenamieji plotai, atstumais atsiribojama sava asmeninė erdvė stovint eilėje prie kasos.
Kurį laiką kolekcionuoju šiuos dvigubus namukus ir galvoju, ar tik toks beatodairiškas noras atsiskirti tuo pačiu nevirsta kolektyvine kūryba?
Fotografė Ieva Vedeikaitė.
Kartais, tiesiog vaizdų paieškos sistemoje, bandau rasti kuo labiau mano savijautą/būseną atspindinčią iliustraciją. Dabar jau ir nepamenu kokia buvo žodinė užklausa, bet vieną vakarą, užsiimdama tokiu savotišku auto-psicho-tyrimu, išsirinkau būtent Anna’os ir Bernhard’o nuotrauką. Ji buvo nedidelė, išplaukusi, o jos centre, rodos, vemiantis vyras. Įspūdį darė būtent tai, jog šis procesas buvo pavaizduotas taip drąsiai ir atvirai. Svarbiausias nuotraukos akcentas – ta ekspresyvi iš vyro burnos besiveržianti srovė, itin arti objektyvo.
Nežinau kaip jūs, bet aš nuo mažens turėjau tokią fantaziją, kuri iki šiol neduoda man ramybės. Kaip norėčiau arba kas nutiktų, jei bent akimirką į pasaulį galėčiau žvilgtelti kito akimis.
Penkiabalsiai šnabždesiai išnarina kojas, kad it grynas ligonis klaidžiotum tarp savęs. Fotografė Brigita Kazlauskaitė.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
