
Kas yra Himalajai tikriausiai žinome visi. Siauras žemėlapio ruožas, vagojantis Kinijos teritorijos pietvakariuose sienas, ties Tibeto plynaukšte. Tai atšiaurios rytų gamtos bei jos galios pavyzdys, tuo pat metu – Pasaulio stogas. Dabartinėje Kinijos teritorijoje esančių kalnų gūbrių ir tibetiečių budizmo šventyklų grožį atpažįsta bei garbina daugelis pasaulio šviesuolių ir kovotojų už laisvę. Įstabus Tibeto šalies grožis, pasiglemžtas diktatoriškų jėgų gniaužtų, jau šešis dešimtmečius skendi nelaisvės tamsoje, kuomet 1950 m. buvo įbruktas į svetimos valstybės glėbį.
Kai kurie gal yra susipažinę su šiuo pasaulio stebuklu kiek giliau: religiniu ir kultūriniu aspektu. Kai kurie galbūt pažįstami paviršutiniškiau: matytais straipsniais, nuotraukose, atsitiktinių istorijų nuogirdose, pasakojimuose. Kai kurie gal net aplankę ir įsitikinę šio stebuklo didybe patys… Tačiau yra tokių, kurie iš pirmo žingsnio pamilsta tai, ką pamato bei sugrįžta vėl, ir vėl lyg nematomos rankos vedami, kad pajustų dar kartą. Vienas tokių, savo aštriu žvilgsniu ištyrinėjęs šias kampuotas pasaulio stogo viršūnes, užfiksavęs jos laukinę sielą šviesos meno būdu žmogus. Dvasingumą ir kūrybą sujungdamas į sielos atšvaitų istoriją, pasitelkęs sakralinių erdvių kelionių maršrutus ir fotografiją, laisvasis keliautojas skinasi kelią į Tibeto šerdį.







„Meno duobė“ ir 




















