Kaip galima būtų nelabai glaudžius derinius, tokius kaip šešiasdešimtieji, trimatės instaliacijos ar animacija suvokti viename projekte, viename kūrinyje? Viskas yra kur kas paprasčiau nei paprasta ir perteikiama Vienoje gyvenančios Italų kilmės dailininkės Esther Stocker kūryboje.
Humaniškumas, menas, estetikos ribos ir fantazija – visa tai neatsiejama pristatant Iris Schieferstein kūrybą, gyvenimo filosofiją ir kasdienybę.
Kokią reakciją dažniausiai provokuoja skulptūra, sukurta sujungiant atskiras gyvūnų kūno dalis? Višta su kiaulės galva, o gal jūsų mėgstamo šuniuko iškamša su paukščio sparnais?
Idėja parašyti apie menininką pravardžiuojamą Charming Baker visų pirma kilo pamačius nuotaikingą parodos atidarymą, spinduliuojantį gera atmosfera ir įdomiu parodų organizavimo požiūriu. Netrukus pamačiau ir keletą darbų, kurie galima drąsiai pasakyti yra ganėtinai madingi ir komerciniai, o galiausiai sužinojau, jog Baker tiesiog šaudo į savo darbus, ką gi meno žudikai ir žmonės verčiau laiką leidžiantys pub’e nei VIP vakarėliuose visuomet buvo viena mano aistrų.
Kartais, kai pūsteli palankus vėjas ir norisi pasimėtyti skambiom frazėm, sakau: kokybiškas dizainas gali Išgelbėti Pasaulį. Na, nuo AIDS, cunamių ir teroristinių išpuolių gal nelabai, bet nuo ekologinių nelaimių, kultūros virtimo chaltūra ar visuotinio persivartojimo – tikrai. Dorothy – menininkų bei dizainerių kolektyvą iš Mančesterio – gaubia šioks toks paslapties rūkas. Nežinau, kiek jų ir kas jie tokie, bet peržvelgusi akimis jų projektus leidžiu sau manyti, kad mes turime kažką bendro.
Ką atsiverčiate prie rytinės kavos? Ir kur ieškote naujų vėjų kūrybiniame pasaulyje? Aš, jei galėčiau, daugeliu atveju rinkčiausi žurnalą. Dažnai spausdintą, kartais skaitmeninį. Tačiau gyvenantys Lietuvoje turbūt žino, kad rasti apčiuopiamą, geros kokybės žurnalą, susijusį su menu bei dizainu yra sunkiai įmanoma misija. Didieji ekologai šiuo atveju džiaugsmingai palinksėtų galva ir pradėtų kalbą apie galybes dėl nieko iškertamų medžių ir didėjančią oro taršą, tarsi patvirtindami, kad tai nėra nepakeliamas trūkumas. Ypač šiandien, kai technologijos leidžia mums gauti daug daugiau nieko iki galo nepasisavinant — skaityti, žiūrėti, klausyti ir mintyse dėkoti interneto egzistencijai.
Visada malonu grįžti ir pasmalsauti ką veikia jau seniau pažįstami ir matyti menininkai. Dar maloniau po ilgo laikotarpio užsukus į asmeninį portfolio, aptikti ten begalę nematytų ir naujų darbų. Būtent taip visai neseniai atsitiko ir man vėl užsukus į “Zeitguised” blogą. Apie “Zeitguised” jau šnekėjau prieš keletą metų, šį kartą negėda prisipažinti, jog kalba ir vėl eis apie juos.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
