Esu toks tiesaus sukirpimo miesto vaikas, kad atrodo keista, kaip dar neturiu troleibuso ūsų ir kartoninio kavos puodelio vietoj dešinės rankos. Voliojuosi pievose kiek telpa, bet paskui kaip į musgaudį lekiu ten, kur yra gatvės ir koks nors šviesoforas. Skaitydama Bukowskio „A poem is a city“ apsiverkiu. Ir pati poetizuoju tą smogą bei mūrą iki persivalgymo – jau paauglystėj, kai žodžiai ėmė dėliotis į kažkokią giliai stalčiuje slepiamą kūrybą, į ją vis įlįsdavo suvelta urbanistika. Kūryba jau seniai išaugta ir išsižadėta, bet liko tas iškrypėliškas pomėgis įsivaizduoti, kad miestas yra mane priglobiantis, maitinantis ir kartais man paklūstantis gyvūnas. Kad visi tie laidai, vamzdžiai ir kaminai veda į kažką mėsingo ir plakančio, ką kartais gali išgirsti vienas naktį stotelėje.
