^{2008 metų paviljonas, toliau matoma klasikinio stiliaus galerija - pastatas statytas 1934 metais.}

Serpentine galerija Londono centre yra viena mėgiamiausių ir lankomiausių šiuolaikinio meno galerijų visoje Anglijoje. Joje buvo eksponuojami tokių žinomų menininkų darbai kaip Man Ray, Henry Moore, Andy Warhol, Bridget Riley, Allan McCollum ir Damien Hirst. Šios galerijos renginiai, parodos ir rengiamos paskaitos per metus suburia net 750,000 lankytojų.

Nuo 2000-ųjų metų sugalvotas projektas - kiekvieną vasarą kviečiami pasaulinio garso architektai, kurie suprojektuoja originalų lauko paviljoną.

Tokia ir bus šio straipsnio tema - apžvelgsiu visus paviljonus nuo šių 2008-ųjų metų iki pat pirmojo statyto 2000-aisiais.

Tiesą sakant, niekada nejaučiau pernelyg didelio susižavėjimo šiuolaikine architektūra ar konkrečiu jos pavyzdžiu. Matyt, tam buvo lemta baigtis, rodos, dar visai ką tik, praėjusią vasarą. Tam tikro atsivertimo link kitokio požiūrio kaltininku tapo naujosios Oslo operos pastatas (toks baltas „ledkalnis”, visa didybe styrantis senojo Oslo uosto teritorijoje) su kūrybinių jos tėvų - norvegų architektūros ir interjero dizaino komanda „Snøhetta”. Ir netgi manau, kad ne man vienai.

Vokiečių architektas Jürgen Mayer vėl maloniai nustebino sukurdamas dar vieną minimalistinį perliuką. Ši vila sukurta pagal toje pačioje vietoje 1984 metais pastatyto namo išklotinę. Kiekvienas šio architekto projektas žavi savo formomis ir originalumu. Stebėtina, jog žmogus 2003 metais gavęs Mies van der Rohės apdovanojimą ir pristatęs tokius projektus kaip Plaza de la Encarnacion Sevilijoje ar ofisų kompleksas Hamburge, savo idėjas išreiškia ne tik architektūroje bet ir interjero dizaine, instaliacijose ir net baldų kūryboje.

1950 pabaigoje prasidėjo judėjimas neigiantis modernizmo geometrinės abstrakcijos idėjas, šio judėjimo atstovai atvirkščiai norėjo sulyginti meną su gyvais organizmais ir išreikšti savo idėjas lanksčiomis ir gyvomis struktūromis. Ernesto Neto kūryba priskiriama organinei architektūrai. Jo abstrakčios instaliacijos dažnai užima visą erdvę, jis kviečia žiūrovus susipažinti, paliesti ir net užuosti šias “būtybes”.

” Sukurtas pastatas turi būti visumos dalimi, kitaip tariant tapti geru kaimynu. Vienintelis dalykas ko gali tikėtis architektas - kad jo kūrinys įsilies į urbanistinę erdvę. Man nepatiko aplinkinė architektūra, bet žmonės čia gyvena, jie gerbia ir myli šias vietas, todėl ir man nieko neliko kaip tik gerbti jų aplinką. Aš bandžiau sukurti simbolį, ikoną, kuri atspindės šios vietovės dvasią ir gyventojus.” - teigia architektas Frank Gehry.

Tai pirmasis Frank Gehry sukurtas svarbus visuomeninis pastatas savo gimtajame mieste ir labiausiai lauktas projektas nuo Gugenheimo muziejaus pastatymo Bilbao vietovėje. Projekto išpildymas truko net 16 metų, pareikalavo dvigubo biudžeto negu buvo planuota, o statyboms prireikė virš 30 tūkst. architektūrinių piešinių.

EVolo jau ketvirtus metus organizuoja tarptautinį dangoraižių konkursą „08 Scyscraper”. Patys organizatoriai sako, kad pirmiausia vertinama yra idėjinė pusė, tačiau ne mažiau svarbios yra formos tobulumo paieškos,dizaino ir technologijų naujovių pritaikymas.
Dalyviams nėra jokių apribojimų dėl vietos, aukščio ar formos.Duota visiška laisvė kūrybingumui ir vaizduotei, kurią architektai, inžinieriai ir dizaineriai turi išnaudoti, kad sukurtų technologiškai įvykdomą vertikalųjį kūną.

Ko reikia žmogui, kad mintys atsiribotų nuo aplinkos ir susikoncentruotų į kažką kitą, kažkokį naują pasaulį, aplinką? Magma Architecture nusprendė, kad te užtenka patalpinti galvą į skirtingą erdvę ir viskas savaime pasikeičia, akių nebevaržo daugybė nereikalingų objektų, kuriais dažniausiai apkrauta visa mūsų aplinka ir jos susikoncentruoja ties tuo, kas svarbiausia, šiuo atveju dėmesys nukreipiamas į formą, medžiagą, vaizdą, kuriuos sukūrė art’istas.

Laisvalaikis ir kelionės visada žmogui teikia džiaugsmo. Kartais taip nusibosta kasdienybė, rutina, norisi išbandyti kažką naujo. Galima pamanyti, jog visa mūsų civilizacija kilo iš sėdinčio ir nuobodžiaujančio mąstytojo, kuris nori tiesiog savo kasdienybę paversti įdomesne. Prancūzų dizaineris Jean-Marie Massaud sukūrė projektą žmonėms, kurie ne tik nori išbandyti naują laisvalaikio ir poilsio formą, bet ir gali sau tai leisti. Idėja gali pasirodyti šiek tiek utopiška - skraidantis viešbutis.

Mūsų laikais utopinės idėjos jau neatrodo tokios neįgyvendinamos ir fantastinės. Zero House - “mąstantis namas”, kuris pats išgauna elektros energiją, apsirūpina vandeniu, perdirba atliekas ir net pagamina kompostą jūsų sodui. Svarbiausia tai, jog šis namas gali būti pastatytas bet kurioje pasaulio klimatinėje juostoje - jis prisitaiko prie oro sąlygų, jame niekad nebus per šalta ar per karšta. Visas namo funkcijas galima valdyti tiesiog iš nešiojamo kompiuterio.

Gamtos stichijos kol kas yra didžiausias žmogaus priešas, jų dar nemokame valdyti - galime tik bandyti prisitaikyti. Jonathan’as Zimmerman’as - architektas, kuriantis būstus pasaulio vietovėms, kuriose gamtos stichijos yra dažnas svečias. Šis jo kūrinys ne išimtis.