Autoriaus Vidas Poškus straipsniai

Šiek tiek poezijos tapyboje. Aistė Gabrielė Černiūtė ir Linas Gelumbauskas

linas-gelumbauskas_exellent

Linas Gelumbauskas „Exellent“

Norėčiau supažindinti su dviem menininkais – Aiste Gabriele Černiūte ir Linu Gelumbausku. Jie nėra brolis ar sesuo, žmona ar vyras. Tiesiog neseniai bendrą parodą „Būsenos“ viename Vilniaus prekybos centrų („Domus galerija“) esančioje parodinėje erdvėje-salone („Meno zona“) surengę draugai ir kolegos.

Tarp jų galima surasti glaudokų saitų. Pavyzdžiui, Linas Aistę kažkada pavadino savo tapybine seserimi. Kažin ar dabar ir pats galėtų paaiškinti, ką to norėjo pasakyti, tačiau akivaizdu – meninės giminystės tarp jų esama. Visų pirma dėl to, kad abu (ir netgi panašiu metu) baigė Vilniaus dailės akademiją. Tą pačią – tapybos – katedrą. Dar toks sutapimas – abu gimę ir augę Kaune… Bet čia jau senos ir pamirštos istorijos…

Svarbiausia, kas juos jungia – aliejinis dažas. Aistė ir Linas yra tapytojai iki kaulų smegenų. Tokie, kurie nei už ką ir į nieką neiškeis aliejinių dažų ir drobės. Tai esminė, substanciali medžiaga, kurios dėka jie eina tolyn. Antras autorius siejantis dalykas – storas, „sviestiškas“ – ,,ūkiškas” dažo tepimas. Abu mėgsta pastozišką tapybą. Linas, galbūt, labiau vertina ilgesnius, platesniu potėpius. Aistė, turbūt, pripažįsta trumpesnius teptukų kirčiavimus į pagrindą. Linas iš dažų formuoja reljefus, Aistė pastaruoju metu lipdo netgi aliejines figūrėles – vadinamus dažažmogius. Trečias jungiklis – kolorizmas. Spalva Aistės ir Lino darbuose yra problema Nr. 1. Gal tai yra per daug specializuota – pripažįstama ir vertinama tik pačių tai darančiųjų (t.y. tapytojų) sferose. Panašiai kokie kompozitoriai jaudinasi dėl kokios nors tonacijos ar garso.

Skaityti toliau be komentarų…


Tapyba yra ritmas ir mąstymas vaizdais. Pokalbis su Kaziu Varneliu apie jo kūrybą

Varnelio muziejus

Nuotraukų autorius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokykloje, Vienos meno akademijoje tapybą studijavęs menininkas išgarsėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čikagoje ir Stokbridže) savo dekoruotomis bažnyčiomis ir, svarbiausia – op meno, minimalizmo stilistikai priskiriama tapyba bei erdvinėmis konstrukcijomis. Jo darbų yra šešiuose JAV muziejuose, privačiuose rinkiniuose. Visą gyvenimą K. Varnelis taip pat kolekcionavo įvairius su Lietuvos istorija ir kultūra susijusias vertybes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eksponatus. 1998 metais menininkas ir kolekcionierius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolekciją jis padovanojo Tėvynei. Vilniuje veikia Kazio Varnelio namai-muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Skaityti toliau be komentarų…


Dieviškasis menas arba opmeno ragnariokas — The Responsive Eye

Be galo sąlygiška ir naivu ką nors šiame žemiškame, o ypač meno, pasaulyje vadinti „dievišku“, „genialiu“ ar „žvaigždišku“. Kiekvienas, bent kiek susidūręs su dailės istorija, meno procesų raida, nutuokia, kad šioje sferoje, kaip niekur kitur, ypač daug lemia ne įgimti nuopelnai, o įvairios konvencijos bei susitarimai. Viešoji bei kritikų nuomonė vienus geba labai staigiai pakelti į viršų, kitus, savo ruožtu, nugramzdinti į užmaršties dumblynes.

Taip yra ir su opmenu. Prieš kelis dešimtmečius tapęs ir buvęs labai madingu meniniu judėjimu, šiais laikais jis prisimenamas siauruose specialistų (menotyrininkų, kolekcionierių, žingeidesnių meno vartotojų) ratuose. Žinoma, galbūt nereikia taip jau dramatizuoti — atskirais fragmentais ir nuotrupomis opmenas funkcionuoja ir mūsiškėje kasdienybėje. Madų pasaulyje epizodiškai prisimenant kas būta „ant bangos“ seniau, panaudojamos optinėmis iliuzijomis paremtų raštų kombinacijos, savo išmanymą demonstruojantys architektai ir interjero dizaineriai vieną kitą opmeno detalę panaudoja namų apstatyme. O ir mene (ypač prisimenant britų tapybą — Garry Hume‘ą, Liamą Gillicką, Sarah Morris) optinis palikimas neatrodo toks jau ir pamirštas.

Skaityti toliau be komentarų…


Atgimstanti Lietuva N. Garlando piešiniuose

sajudzio karikatura

Lietuva ir Sovietų Sąjunga

Britai nuo seno ir visame pasaulyje garsėja savo humoro jausmu – subtiliu ir rafinuotu, vietomis dygiu ir aštriu, kartais, atrodo, paviršutinišku, tačiau kabinančiu giliai-giliai…

Literatūroje šias savybes geriausiai įkūnija J.K. Jerome’as ir jo Trise valtyje neskaitant šuns, pramogų pasaulyje ir kine – R. Atkinsonas, muzikoje (ten, kur turbūt sunkiausia išlikti komiškam tuo pačiu nenusivulgarinant) – kad ir The Beatles… Dailėje dar W. Hogartho pradėtą ironijos ir skepticizmo tradiciją vėliau (tik jau kitomis priemonėmis) puoselėjo ir puoselėja P. Blake’as, R. Hamiltonas, S. Lucas.

Humoro – šios Dievo dovanos dėka britai kaip niekas kitas yra stiprūs karikatūros srityje. Ir tai suprantama – nes karikatūra be humoro, kaip virta mėsa be druskos arba smuikininkas be rankų. Galima netgi teigti, jog karikatūra yra anglosaksiškas išradimas. Tenykštė spauda neįsivaizduojama be tokio daikto, kaip politikus ar kasdienybę pašiepiančių piešinėlių. Ūkanotame Albione, o ne kur kitur, funkcionuoja ir tokios šią dailės rūšį kuruojančios, tyrinėjančios institucijos kaip Karikatūros muziejus (Londone), Britų karikatūros archyvas (Kento universitete) arba Politinės karikatūros draugija. O ir B. Caldwello, W. Fawkes’o, Ch. Griffino bei daugelio kitų piešėjų vardai liudija karikatūros kaip vieno sėkmingiausio britiško produkto sėkmę be didesnių įrodinėjimų.

Skaityti toliau be komentarų…


Tapydamas esu kaip Kolumbas. Pokalbis su dailininku Pranu Lape apie meną.

Sausio 13 dieną mirė tapytojas, iliustratorius, dailės pedagogas Pranas Lapė. Skaitytojams siūlau interviu, kurį padariau visai neseniai, menininko bute Vilniuje, Tilto gatvėje.

Vidas Poškus: Pradėsiu nuo kertinio klausimo. „Meno“ sąvoka yra plati ir diskutuotina. Turbūt tai yra vienas iš tų terminų, dėl kurių galima ginčytis iki užkimimo ir vis tiek pasilikti su savo asmeniniu ir kitų nepakeistu požiūriu. Klausimas „kas yra menas?“ galbūt skamba netgi pretenzingai ir be galo įpareigojančiai. Tad visgi, Jūsų nuomone — kas yra menas?

Pranas Lapė: Iš tikrųjų. Apie meną galima kalbėti filosofiškai ir istoriškai. Filosofijoje nenusakomi yra devyni žodžiai. Menas, kaip Laimė ar Meilė, taip pat yra viena iš sunkiai nusakomų ar net nenusakomų sąvokų. Svarbiausia, kad įvairiais laikais, šis reiškinys yra suvokiamas skirtingai. Kai pats susidomėjau meno problema, pradėjau tyrinėti — kaip susiformavo terminas. Jau žinojau, kad lotyniškai ars reiškia gebėjimą. Bet kodėl? Pradėjau šniukštinėti. Baisiai sunku. Niekas negalėjo atsakyti — kiek su kokiais filosofais iš įvairiausių universitetų kalbėjau. Kiekvienas reikšdavo skirtingas nuomones. Bet niekas taip ir neatsakė į patį klausimą.

Istoriškai menas, be abejo, prasidėjo akmens amžiuje. Būtent tada įvyko meninis išsiveržimas. Jau tada ką nors padaręs žmogus tapo kūrėju. Reikia pastebėti, kad nuo akmens amžiaus piešinių niekur toliau nenueita, nes progreso mene nėra. Tai, kas daroma dabar, yra tas pats. Gal tik apvilkta kitokiu rūbu.

Tačiau kūrybos kaip tokios suvokimas atsirado tik Renesanse. Iki tol nieko panašaus nebuvo. Nes juk iš tikrųjų — ne viskas, kas yra sukuriama, yra menas. Visa bėda slypi tame, kad kalbėdami apie kūrybą, tuojau pat galvojame apie meną. Įdomu, kad šiais laikais meno samprata yra atmesta ir visi pasidarė kūrėjais. Pavyzdžiui, kas nors po Naujųjų metų pradeda savo naują kūrybos etapą, kuria naują ciklą — mezga kojines Kaziuko mugei. Ir negali priešintis, kad toks žmogus nėra kūrėjas. Bet ne apie tokią kūrybą kalbėjo neoplatonikai, iš Platono pasiskolinę genijaus sąvoką. Kas tai yra? Kūryba yra degimas dieviškąja ugnimi. Kūryba yra degimo veiksmas. Posakis „dirba su užsidegimu“ yra atėjęs iš neoplatoniškos sampratos.

Skaityti toliau be komentarų…


  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)