Galbūt tai savotiškas atsakas į straipsnelį “Tillamook Cheddar – keturkojis menininkas”, tiesiog negalėjau susilaikyt. Perskaičiau, peržiūrėjau ir sutinku, kad tai visai įdomu žinoti, bet tikriausiai tik tiek. Gal tai atvejis, kuomet svarbu turėti idėją ir būti pirmam. O aš kviečiu pasimėgauti žmogiškąja tapyba. Keistai skamba, ar ne?
Koncertas prasidėjo šiek tiek prieš vidurnaktį. Lyg tyčia.
Didžiulio miesto rytuose, televizijos bokšto panosėje ir šiek tiek tolėliau nuo smalsių žvilgsnių dar gerokai prieš dešimtą vakaro vaizdas lyg nespalvotoje, kiek išblyškusioje kino filmo juostoje. Lūkuriuojam ir mes tarpe juoduojančių personų. Hocenplocas Pipirmėtė pakuždėjo juoką ausin: “Kažkokie neoriginalūs jie su spalvomis.” Pakikenę ir šiek tiek sudrumstę juodai/baltos minios harmoniją MiglaMigloj ir Hocenplocas P. patraukė kartu su besibūriuojančiais aplink Raudonojo Salono link…
Berlynas. Šeštadienio popietė. Atrodytų viskas kaip įprasta. Aleksandro aikštė kaitinasi saulėje. Žmonių nedaugiau nei visada. Pasaulio laikrodis tiksi. Niekas nieko neįtaria. Likus keliolikai minučių iki trečios nedidelis sujudimas. Aplink laikrodį ima būriuotis negyvėliai. Taip, teisingai – kuo tikriausi negyvėliai. Iš visų kampų, kampelių zombiai tarsi apsupo viso pasaulio laiką rodantį aparatą. Raudonakiai, kruvinaveidžiai, berankiai, su draugais ar šeimomis, nuotakos ir daktarai, atstumtieji genijai, muzikantai ir šunys. Stoviniuoja, šnekučiuojasi, gurkšnoja kraujo raudonumo gėrimus, kartais pasigirsta kažkieno riaumojimas ar klyksmas.
„Naujausių laikų istorija: Vadovėlis pradedantiesiems/eilėraščiai”
Būti poetu
leisi knygas, kalbėsi
mirusiom kalbomkol galų gale imsi girdėti:
sutrikę, nusukę akis, burblena -įdomu įdomu.
Gintaras Grajauskas
Būtent taip labai, poezija įdomi šiandien. Vos ne pati susirinko visus žaislus, patempė lūpą ir iškeliavo iš apyvartos žmonių sąmonėje/pasąmonėje. “<…> du buvo protingi, o trečias poetas <…> dabar nusijuoki, iš trečio.. iš kvailo..” – ir lyg nebūta tų laikų, kai poetai buvo svarbūs ir gerbiami visuomenėje.
Mes žmonės gan keisti sutvėrimai. Dar keistesni, kuomet būnam tarp panašių į save. Ypač minioje, arba piko metu, prigrūstuose troleibusuose ar autobusuose, kuomet esam priversti liestis ir liesti. Kartais galvoju, jog jei negyventume vienoje planetoje, tai galėtume gal ir apsieiti vieni be kitų. O dar kitais kartais beprotiškai džiaugiuosi, jog būtent taip nėra. Ir visas tas reikalas kvepia utopija. Girdėjau sakant, jog žmogus būna dviejų pavidalų: vyriško ir moteriško. Tebūnie, nors aš linkusi manyti, jog vyras labiau žmogus, nei moteris. Bet visa tai, ne apie tai…
Vėlyvą šeštadienio vakarą, Berlyno centre, Potsdamo aikštėje, šmirinėja būreliai žmonių. Rytoj paskutinė 58-ojo Berlyno tarptautinių kino filmų festivalio diena. Ir aš noriu suspėti paragauti Berlynalijų, bei pasisukioti kino mylėtojų tarpe. Pamaniau sau: “Tebūnie filmas – staigmena, ką rodys tą ir žiūrėsiu.”
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
