Visada malonu grįžti ir pasmalsauti ką veikia jau seniau pažįstami ir matyti menininkai. Dar maloniau po ilgo laikotarpio užsukus į asmeninį portfolio, aptikti ten begalę nematytų ir naujų darbų. Būtent taip visai neseniai atsitiko ir man vėl užsukus į “Zeitguised” blogą. Apie “Zeitguised” jau šnekėjau prieš keletą metų, šį kartą negėda prisipažinti, jog kalba ir vėl eis apie juos.
Pastaruoju metu festivaliai įgauna vis skirtingesnias formas. Vieni vyksta pačiame miesto centre, kiti giliai miškuose, festivaliais vadinami specializuoti renginiai ar populiariojo pobūdžio miesto šventės. Turbūt skirtingų festivalių pavyzdžių atrastumėte ir jūs. Šį kartą skubu pasidalinti informacija apie specializuotą dizaino festivalį šiomis dienomis vykstantį Londone, gal kas kaip tik lankotės šiame mieste ir užsuksite, na o kitiems gali būti įdomios tieisog akimirkos iš parodų, kuriose galima išvysti ir įvertinti naujausias dizaino tendencijas.
[youtube]6zozgGsDXyY[/youtube]
Na štai ateina laikas kuomet kažkada mūsų apkalbėti dar pavadinkime žali meninkai pradeda pristatyti brandesnius savo kūrybos vaisius. Šį kartą kalbu apie jau prieš keleta metų meno duobėje pristatytą grupę “The Dø”, kuri kovo pradžioje Prancūzijoje išleido savo šviežią albumą “Both Ways Open Jaws”.
[youtube]6RanAcskLts[/youtube]
Šis autorius sakyčiau tikrų tikriausiai įkūnija šiandienos menininko prototipą. Šmaikštus, nenuspėjamas, laisvas, nesusireikšminęs ir be galo tarpdiscipliniškas – ne šiaip naudojantis keleta technikų, bet žaidžiantis su skirtingomis formomis taip, jog priverčia pažvelgti ir patirti jas kitu rakursu ir praplėsti jau turimą požiūrį. Kalbu apie Nathaniel Mellors, dar vis prie jaunosios meno kartos priskiriamą britų menininką, gyvenantį ir kuriantį Amsterdame, tačiau šiuo metu pristatantį savo kūrybą jau mano seniau minėtame ICA Londone.
Jauki ir šmaikšti istorija apie siuvimo mašinos ir dviračio bendrą gyvenimą.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
