Autoriaus Greta Klimavičiūtė straipsniai

Teatras tai visų pirma žmonių kolektyvas: pokalbis su režisieriumi Stanislovu Rubinovu

Stanislovas Rubinovas

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubiliejinis vakaras. Režisierius šventė 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.

Dažnai iš žmonių, o dar dažniau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kamerinis teatras turi kažkokią malonią, šildančią, kūrybišką aurą. Tuo įsitikinau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti dienos metu fojė ir klausytis malonios tylos, kurią kartas nuo karto suvirpina scenoje berepetuojančių aktorių balsai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, draugišką ir netgi šeimynišką atmosferą. Pasak Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teatras galima suprasti labai įvairiai. Tai gali būti pastatas, tai gali būti ir žmonių kolektyvas, kurie kuria sceninį meną, ir netgi vienas žmogus, kuris per savo personažą gali atlikti savotišką išpažintį, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrą. Pats režisierius į pirmą vietą iškelia žmonių kolektyvą, kurie kūrybos procese tampa savotiškais vienminčiais, „juos idealiu atveju jungia bendros idėjos, bendras estetinis pasaulio supratimas“. Būtent apie tokius dalykus ir kalbėjausi su režisieriumi Stanislovu Rubinovu vieną lapkričio popietę.

Greta Klimavičiūtė-M. kalbina režisierių Stanislova Rubinovą.

Skaityti toliau be komentarų…


„Socialinė drama“ pasibaigusi bedugnėje: Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija.

Foto: Karolis Sabeckis

Režisierius Oskaras Koršunovas teigia, jog į spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ bei pačią istoriją žiūri, kaip į socialinę dramą: „Šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą, kuri, susiklosčius aplinkybėms, virsta žiauria tragedija. Joje susipynę daug peripetijų. Čia save atpažins Montekiai ir Kapulečiai — istorija nepraradusi aktualumo, nors parašyta 1599 metais. Romeo ir Džiuljeta išgyvena ne tik meilės istoriją — jie priversti susimąstyti ir apie kitas vertybes. Po Romeo ir Džiuljetos mirties išnyksta ir Verona — todėl šią istoriją dar galima pavadinti ir pamokoma”. Atrodo, jog šia citata pasakyta visa spektaklio esmė ir daugiau nieko nebereikia pridurti, galbūt tik apžvelgti techninį spektaklio išpildymą.

Skaityti toliau be komentarų…


Poezija teatre: R. Kazlo „Geležis ir sidabras“

Rolandas Kazlas

Šaltą sausio 22-os dienos vakarą Kauną sušildė trečiasis Teatro Fantomo vakaras. Sušalusias kauniečių širdį kurstė spektaklis „Geležis ir sidabras“ (inscenizacijos autorius, režisierius ir aktorius – Rolandas Kazlas). Šis vakaras iš ankstesnių išsiskyrė: teatro (nors ir lėlių) aplinka, ne tik jauni, bet ir subrendę veidai, sausakimša, jauduliu alsuojanti ir nekantruojanti žiūrovų salė.

Skaityti toliau be komentarų…


Pirmas kartas Kauno Kameriniame teatre

Pirmasis kartas

Nuotraukos autorius Gintaras Česonis

Kartais po spektaklio išeini iš teatro ir jautiesi fantastiškai gerai. Lipi į troleibusą su šypsena iki ausų, o aplinkiniai nesuprasdami žiūri į tave, kaip į pamišėlį. Kartais išeini iš teatro blogos nuotaikos ir troleibuse žiūri į besišypsančius, kaip į pamišėlius: „Anoks čia džiaugsmas, spektaklis prastas, kėdės kietos, dvi valandas riekėjo sėdėti, lauke šalta ir dar kažkas sugeba šypsotis!“, pamanai pats sau vienas sėdėdamas troleibuso gale. O kartais būna ir taip, kad išeini iš teatro į lauką ir būni toks susimąstęs, jog net nepastebi, kaip atsidūrei namuose, net nepameni, kad važiavai troleibusu.

Mano pirmoji pažintis su Kauno Kameriniu teatru prasidėjo spektakliu „Pirmas kartas“ (rež. Stanislovas Rubinovas, vaidina Simona Bladženauskaitė ir Gintautas Bejeris). Programėlėje yra parašyti pjesės autoriaus lenko Michal Walczak žodžiai: „Jos pamatas – laukinė, audringa ir tragikomiška sumaištis tarp šiuolaikinių Jo ir Jos, tarpusavio nesusipratimai su visu situacijų žiaurumu ir humoru“. Taikliau niekas ir negalėtų pasakyti apie patį spektaklio turinį. Tačiau spektaklį sudaro ne tik turinys…

Skaityti toliau be komentarų…


Žmogus laike, erdvėje, tyloje — Š.Bartas apie Tylą ir Nieką

Vieni sako, jog Š. Barto filmai apie nieką, galėtume jiems pritarti, tačiau „nieką“ čia reikėtų rašyti iš didžiosios raidės, kadangi Niekas irgi gali būti vertybė. Pažiūrėjus Š. Barto filmus suvoki jog, Nieke slypi visa prasmė, visas didingas žmogaus suvokimas. Niekas įvardijamas, kaip laiko ir erdvės nebuvimas, kaip nieko neegzistavimas. Bet norint suvokti Nieką, juk reikia dar daugiau pastangų, negu suvokti Kažką. Niekas Š. Barto filmuose, reiškiasi per tylą, kurią savo ruožtu, ypač mūsų gyvenime, irgi galima suvokti kaip vertybę.

Skaityti toliau be komentarų…


  • Temos
Užkulisiai
menoDUOBĖ 2008(c)
Pranešti apie naujienas (RSS)
Pranešti apie naujus komentarus (RSS)