Architektūra yra nuostabus reiškinys ir nepaprastai daug žadanti bei talpinanti sritis. Ji gali būti šimtais būdų graži, bauginanti, įkvepianti, jauki kaip lopšys, arba keista it sustingusi kažkur ant tikrovės briaunos. Šilti jausmai šiai kūrybos formai nenustojo rusenti net ir po tų keistų vienerių metų VGTU architektūros fakultete, apie kuriuos ketinu čia ir dabar papasakoti. Pradėsiu nuo dviejų svarbių pastabų.
Pirmi iš septynių. Baigta ir see you never! Laukiame naujų projektų, kelionių ir parodų.
Įstoti nebuvo sunku: portfolio, neblogi pažymiai, motyvacinis, rekomendacinis laiškas ir štai hello Glasgou! Vietiniams — kitaip, visi turėjo eiti į interviu ir įtikinti žodžiu, jog jie verti čia mokytis. O mokytis čia sunku: jau po pirmos savaitės neliko kelių studentų, o po pirmų metų ir visų dvidešimt. Vieni, kaip jie pasakė, suprato, kad jiems nepatinka pastatai, o kiti nepanoro, tikrąją to žodžio prasme, VISĄ savo laiką skirti architektūrai. Ir nuo pirmos savaitės prasidėjo.
Mokslai tarsi žaidimai: workshopai, kurių metu vedžioji draugą užrištomis akimis, o jis pasakoja, ką jaučia aplinkui, kokie garsai, medžiagos, kvapai; bėgioji po universitetą rinkdamas tekstūras, kaip vaikystėje paimdavom monetą ir uždėję lapą nuspalvindavom. Matavom atstumus, laiptus, kiek vietos reikia keturiems žmonėms sėdėti prie stalo, kokio dydžio yra tualeto kabina, kiek vietos reikia šimtui žmonių laisvai jaustis erdvėje ir kiek vietos jie gali užimt mažiausiai, spaudėmės i mažą galerijos kampą ir matavome ilgius ir pločius. O prieš tai, pačią pirmąją savaitę gavome 48 savaitgalio valandas pagaminti medinei dėžei. Aišku, tai nebūtų buvę sunku, jei Glasgas būtų buvęs pažįstamas miestas, kur žinai kur nueiti, nusipirkt medžiagų ir paprašyt, kad išpjautų lentas milimetro tikslumu. Bet mums pasisekė: maisto prekių parduotuvės pardavėjas palieka parduotuvę, kad įsodintų mus dvi lietuves į autobusą, visą valandą kažkur keliaujame, kol paleidžia plynėje, o ten didžiulis angaras — „BnQ“! Mes išgelbėtos!
Daug kam šis klausimas gali pasirodyti visiškai nemielas. Tik neseniai mus atleido žieminio šalčio gniaužtai, ant skruostų nusėdo šilti saulės bučkiai… Todėl nešaldysiu skaitančiųjų, išduosiu paslaptį. Šiaurė – tai ne lokacija žemėlapyje, ne vieta ant žemės paviršiaus, ne kryptis ir net ne stingdantis šaltis, apsigaubęs poliarinių meškų kailiais. „Šiaurė“ – tai audiovizualinės poezijos projektas, kurio pristatymas įvyko Vilniuje „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje, kovo 28 dieną.
Buvo saulėtas sekmadienis, davęs atsikvėpti po ilgo ir beprotiško savaitės maratono. Tokią ramią dieną kelionė į „Šiaurę“ ir baugino, ir viliojo. Jau atvykus į peržiūrą pasitiko neramus šurmulys, ant kiekvieno „Menų spaustuvės“ kiemelio kampo buvo pritūpę laukiančiųjų. Laukiantieji galėjo nuveikti keletą dalykų: saulės atokaitoje tingiai surūkyti cigaretę, smalsiomis akimis medžioti ryškiaspalvius pažįstamus ir nepažįstamus, persimesti keletu greitų žodžių su projekto autoriais, patyrinėti išraiškingas Gedmanto Kropio fotografijas, kuriose „pagautas“ Šarka.
Prakalbus apie lietuvišką kiną, dažniausiai išgirstame atodūsius bei išvystame skėsčiojimus rankomis. Nors skeptikų visada buvo ir bus, mūsų kino padangėje įsižiebia vis daugiau ryškių žvaigždžių, o štai prieš porą metų atsirado pirmieji kino ir televizijos apdovanojimai „Sidabrinė gervė.“ Taigi, matyti, jog kino industrija nestovi vietoje, o kaip toji gervė vis stiebiasi aukštyn.
Kino kūrėjų kalvėje — Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) atsiranda vis naujų su šia meno sritimi susijusių specialybių, viena jų — kino, muzikos ir teatro vadyba. Trečiakursė Rimantė Daugėlaitė pasirinko kino vadybos specializaciją ir priklausys antrajai dieninio skyriaus diplomuotų meno vadybininkų kartai. Rudenį organizavusi tarptautinį „Kino šortų“ festivalį ir aktyviai „Skalvijoje“ su įvairiais projektais dirbanti mergina pasakoja apie prodiuserio duoną ir, nors naujasis Kusturica mūsų šalyje dar neapsireiškė, ji neskuba laidoti lietuviškojo kino.
Kiekviena save gerbianti „supermama“ turi verti karolius, užsiimti dekupažu ar bent jau gaminti veltinio šedevrus. Begalės rankdarbių studijų duonai užsidirba mokydamos nuobodžiaujančias moteris šių amatų. Kažkada buvę įdomūs ir originalūs, šie užsiėmimai paskendo kičo jūroje. Kaip kurios amatininkės jau ieško naujų saviraiškos būdų, tad nereta lietuvaitė imasi interjerinių lėlių gamybos. Padarytos profesionalių rankų šios lėlės gali tapti išraiškingesnės už gyvą žmogų, nustebinti veriančiu žvilgsniu, detalių tikslumu. Deja vis dažniau lėlės kurias matome, pagamintos laisvu nuo namų tvarkymo laiku, primena naują barbių kartą. Tad kas yra tos lėlės — meno dirbiniai ar naujas hobis nuobodžiaujantiems?
Pirmosios pasaulio istorijoje, archeologų rastos lėlės datuojamos 2000 m. prieš mūsų erą, tokios lėlės — medinės ar molinės, buvo naudojamos dievybėms vaizduoti ritualų metu. Vėliau lėlės kaip žaislai buvo rastos vaikų kapuose Graikijoje ir Romoje. Japonijoje lėlės nuo seno buvo kultūros dalimi, japonai turi daugybę lėlių rūšių ir švenčių kurių metu lėlės atsiduria dėmesio centre, virsta maldos simboliais. Kinijoje sugalvotas lėlių teatras, prasidėjęs nuo džiovintos odos figūrėlių šešėlių, virto viso pasaulio vaikų džiaugsmu.
Viduramžiais krikščionių bažnyčia naudojo lėlių teatrus savo doktrinoms skleisti. Ilgainiui, lėlės tapo tiek Europos, tiek JAV pramonės dalimis, meninė jų vertė buvo nustumta į šalį. Vargingesnėse šeimose vyravo skudurinukės, o aukštuomenė savo atžalas lepino prabangiomis porcelianinėmis damomis, kurios savo grožiu nenusileisdavo tikroms grafaitėms ar kunigaikštytėms. Ėmė rastis plastikinės, kūdikius imituojančios lėlės, o 20 a. galiausiai atsirado ir žymioji Barbė. Tad ar lėlių menas išvis egzistavo?
Žymaus visame pasaulyje britų fizinio teatro „DV8“ vadovo Lloyd Newson‘o nuomonė kategoriška – jis prieš abstraktųjį šokį. „DV8“ kūryba kelia diskusijas apie gilesnes ir sudėtingesnes socialines, psichologines, politines problemas. Jau pavadinimas daug pasako apie grupės filosofiją. „DV8“ išsišifruoja kaip „deviate“- tai devijuoti, deviantas – nukrypstantis nuo normų, standartų. Arba kitaip – dance and video8, taip pat nusako grupės kūrybos pobūdį – jungti du vizualiuosius menus – teatrą ir mediją. „DV8“ darbuose dažnai liečiama homoseksualumo tema (ji artima L. Newson‘ui, jis pats yra homoseksualas), nepritampančių visuomenėje žmonių, jų santykių, nesusikalbėjimo problematika. Taip pat gvildenamos problemos susijusios su stereotipų įtaka žmonėms, tolerancijos stoka. Apie visą tai drąsiai, tačiau paprastai ir suprantamai kalbama „DV8“.
„Šokis neturi būti tapetas, šokis turi būti sienos ir stogas“- teigia L. Newson. Jis neigiamai vertina populiarųjį šokį, kuris tik gražus, bet nieko nesakantis. Abstraktaus šokio trupės turi labai ribotą supratimą kas yra „grožis“, „estetika“, taigi „DV8“ tikslas – naujomis, radikaliomis išraiškos formomis keisti žmonių išankstinę nuomonę apie judesio meną, ir šokėją: koks jis yra ar turi būti.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
