Kartą sustabdžiau savo draugą, kalbantį apie akimirkas, klausimu – O tai kiek trunka toji akimirka, a? Žinote, kaip laiko vienetas – sekundė, minutė, valanda. Tarytum kažkuriame iš mūsų pasaulių laikas skaičiuotųsi akimirkomis. Ir, pasirodo, skaičiuojasi.
Britų kilmės menininko Steveno Vincento Mitchello vardą pirmą kartą pastebėjau plakate, puošiančiame reklaminį stulpą. Dar viena paroda, dar vienas renginys, kurį reikėtų aplankyti, pagalvojau tada, ir nusprendžiau pasidomėti labiau. Beje, šis plakatas man kažkodėl priminė Hamleto „būti ar nebūti“ – vėliau paaiškėjo, kad eksponuojami darbai būtent ir nagrinėja šią tematiką. Parodos pavadinimas, kilęs iš tibetiečių kalbos, reiškia „bar“ – „tarp“, o „do“ – „du“. Šia sąvoka apibrėžiama dvasios būsena, pažodžiui verčiama „tarp dviejų“ – gimimo ir mirties.
Pirmąkart Venecijoje teko lankytis studijuojant antrame kurse. Tąkart apsiseilėjusių romantikų sostinė pasitiko nesvetingai – su didžiule liūtimi ir pirmąja naktimi po vienu iš 409 tiltų. Išsitiesus ploname miegmaišyje ant turistų nugludinto akmeninio grindinio staiga pradedi jausti visus iki vieno vidinius organus ir pamažu auštant, atgailauji už praeities nuodėmes. Bet straipsnis juk ne apie tai.
“Tam, kad tapytų, žmogus turi tikėti tuo, ką daro, prisiimti vidinę atsakomybę. Būdamas apsėstas galiausiai patiki, kad tapyba gali pakeisti žmones. Bet nieko negalima padaryti be aistringo pasišventimo. Geriau jau tada pamiršti šį reikalą. Nes iš esmės tapyba yra visiškas idiotizmas.” – Gerhard Richter.
Tapyba mirusi. Tegyvuoja tapyba. Tapyba numirė ir prisikėlė per pastaruosius pusantro šimto metų gal kokius tris kartus. Vieni puldavo kruopščiai grimuoti lavoną, o kiti ne mažiau aršiai kalė vinis į karstelį. Tapyba yra mirusi lygiai taip pat, kaip mirusi lotynų kalba: naudojama specifiniais atvejais, entuziastai jos mokosi, aplinkiniai gūžčioja pečiais ir nelabai supranta, kam jos išvis reikia.
 |
 |
 |
||||
 |
 |
 |
||||
 |
 |
|||||
 |
 |
|||||
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
