
Penktadienio vakarą traukinys Kauno link buvo beveik pergrūstas. Leidau sau manyti, kad dalis tų žmonių, kaip ir aš, vyksta ieškoti naujų įspūdžių į atgimusį meno ir muzikos festivalį pavadinimu „Insanitus“.

Vieną niekuo neypatingą rudens vakarą, kai nesitiki daugiau nieko konkretaus, neskaitant pasikartojančio triukšmo prie konteinerių gatvėje, atradau kai ką nepaprasto. Bent jau tada atrodė, kad tas netikėtas atradimas staiga sujaukė viską, kuo iki šiol gyvenau. Skamba drastiškai. Na žinot, momento tragizmas ir nebūti monologai. Bet tai buvo tiesiog daina. „The One“. Jos vienintelės, perklausytos keletą kartų, pakako sukurti tai pseudoreikšmingai nuotaikai, kuri paliko ryškią žymę galvoje ir, žinoma, grojaraštyje. Tai buvo Planningtorock, atlikėja, kurios balso daugeliu atvejų nelaikytum moterišku, o kūrinius nejučia imtum lyginti su stambaus kalibro tamsios elektronikos pinklėmis. Mėgstu taip atrasti muziką. Neieškant, nesitikint, bet taikliai.

Turbūt niekam nesvetima atradimo nuostaba šįkart aplankė palikdama abejonės šešėlį. Pozityvios abejonės. Neneigsiu šios jaunos norvegų fotografės talento. Galbūt ir neturėčiau – atmosferiniai miško ir neaiškia juoda mase išteptų kūnų vaizdai privertė perkainoti nuomones ir įžvalgas.

Viena didžiausių aplinkos apsaugos organizacijų WWF Norvegijoje ir „Magikon“ leidykla, paminėdamos 50-ies metų sėkmingos WWF veiklos jubiliejų, šį rudenį planuoja išleisti iliustruotą 300-400 puslapių knygą, skirtą atkreipti dėmesį į baltąsias meškas ir klimato kaitą pasaulyje.

Ką atsiverčiate prie rytinės kavos? Ir kur ieškote naujų vėjų kūrybiniame pasaulyje? Aš, jei galėčiau, daugeliu atveju rinkčiausi žurnalą. Dažnai spausdintą, kartais skaitmeninį. Tačiau gyvenantys Lietuvoje turbūt žino, kad rasti apčiuopiamą, geros kokybės žurnalą, susijusį su menu bei dizainu yra sunkiai įmanoma misija. Didieji ekologai šiuo atveju džiaugsmingai palinksėtų galva ir pradėtų kalbą apie galybes dėl nieko iškertamų medžių ir didėjančią oro taršą, tarsi patvirtindami, kad tai nėra nepakeliamas trūkumas. Ypač šiandien, kai technologijos leidžia mums gauti daug daugiau nieko iki galo nepasisavinant — skaityti, žiūrėti, klausyti ir mintyse dėkoti interneto egzistencijai.

Rodos, jau pradėjome abejoti spausdinto žodžio reikalingumu. Bent jau tie, kurie besąlygiškai tiki technologine pažanga, paversiančia mūsų gyvenimus dar vienos revoliucijos liudininkais ir naujų įrenginių naudotojais. Tačiau panašu, kad ankstyvos revoliucionierių viltys bent jau kolkas netampa realybe — knygynai dar gyvuoja, leidžiamos naujos knygos, netgi kuriamos naujos leidyklos. „Vivays publishing“ yra būtent ta kompanija, kuri nepabijojo negatyvių nuotaikų leidybos teritorijoje. Jos įkūrėjai teigia jaučiantys, kad rinka spausdintai iliustruotai knygai dar garantuotai yra. Juk tokia knyga perduoda kažką, ko pakeisti beveik neįmanoma, įskaitant apčiuopiamą pavidalą, galimybę kolekcionuoti kaip nemažą išliekamąją vertę turinčius daiktus, dalintis ar dovanoti. Pozityviai žengę pirmyn Vivays sėkmingai formuoja draugiškos leidyklos įvaizdį ir suteikia galimybę vartyti pirmuosius jų darbo rezultatus.