„4 paros beprotybės“ – tundrautojus pasitinkantis užrašas. „Tikiuosi“ – sukikenau… Ką gi, atsigauti reikėjo kone savaitės. Jau septintą kartą vykstantis festivalis (šiemet Avilio ežero pusiasalyje, Zarasų rajone) liepos 2-6 dienomis pasiūlė keturias skirtingai papuoštas scenas (ypač išskirčiau psy trance ir chill out erdvių dekoracijas) su įvairiais elektroninės muzikos garsais, per 180 Lietuvos ir užsienio atlikėjų, menų dirbtuvėles, performansus, įvairias pamokas, nemiegą ir tikro festivalio dvasią, kai jau nebesvarbu, kaip atrodai, miegi tiesiog ant žolės medžių pavėsyje, jautiesi miško gyventoju ir lakstai basomis spardydama žemės grumstus. Tokios būsenos norėjau. Beveik tiek ir gavau.

Kadangi namus įsikūrėm visai šalia psy trance „šamanų“ scenos, net savo miegmaišyje jauteisi lyg šokių aikštelėje. Tiek užmiegant, tiek pabundant. Pirmą vakarą tas miegą trikdė, antrąjį – nebe, trečiąjį – muzika virto lopšine, kurios kurį laiką pasigedau ir grįžus į savo lovą mieste. Labai sunku kalbėti apie psy trance, nes patiriamos emocijos, pojūčiai kiekvienam skirtingi, judesiai, šokis – taip pat. Hipnotizuojantys šamaniški šokio ritualai užmerkus akis. Ne veltui ir stiliaus pavadinime puikuojasi žodis „psichodelinis“.

„Kai esu transo būsenoje, vadinu tai buvimu tėkmėje. Aš negalvoju, kaip judėti ir ką aš, apskritai, darau. Jei aš šoku, esu šokis. Šokis yra mano meditacija“ — psy-trance kultūros atstovas.

Sunku racionaliai apmąstyti ir įvertinti, kas buvo geriausia, o kas ne. Daug paprasčiau tiesiog mėgautis ir būti šokyje, kai jau nebemąstai ir nelygini. Visgi, grįžtant prie konkretumo, Onkel Dunkel (Danija), Flooting Grooves (PAR) ar Dohm (vienas įdomiausių psy trance atlikėjų Lietuvoje) — vieni labiausiai lauktų (ir nenuvylusių). Paminėti, žinoma, derėtų gerokai daugiau (kad ir sekmadienio naktį išgyventus britą Dickster ar olandą Shownodese).

Nakčiai pasibaigus, festivalis nesibaigia. „Tundroje“ ir dieną yra ką veikti. Nelaimei, dienos karštyje atstumai atrodydavo beveik neįveikiami (todėl poilsis ir tingėjimas chill-out erdvėje ar tiesiog paežerėje nuolatos kvietė ir viliojo), o ir pasiekus pramogų erdvę kepinant saulei stovėti, dairytis, stebėti buvo nelengva. Tačiau, įveikus visas viliones, kaip ir dažname festivalyje, netrūko „duonos ir žaidimų“. Pramogų miestelyje įsikūrė nemažai meno dirbtuvėlių ir krautuvių-palapinių. Norintys galėjo nusipirkti įvairiausių papuošalų, dalyvauti fotosesijose, mokytis medituoti, piešti mandalas, mušti būgnus, dekoruoti supynes ar rūbus, dalyvauti šokio terapijoje (tiesa, tas jau vyko šamanų erdvėje) ar klausytis paskaitų apie sveiką gyvenseną ir kt. Daug dėmesio „Tundra“ kaip ir visa iš Goa trance ir hipių subkultūros, kurios dalis entuziastingų meilės, laisvės ir harmonijos paieškose klajojančių atstovų 7-tajame dešimtmetyje pasiekė Goa krantus Indijoje, kilusi Psy Trance kultūra skiria ekologijai ir gamtai – rūšiavimui, perdirbimui ir pan.

Po festivalio žmonės kalbėjo apie piktus apsauginius, ne itin draugiškai ir maloniai nusiteikusius kai kuriuos lankytojus, kelioliką apvogtų automobilių bei apie pernelyg stipriai pakvipusią komerciją. Vis dėlto, mano „Tundra“ dažniausiai sukosi aplink šamanų/psy trance ir ritualų/chill-out scenas, todėl auksčiau minėtų nesklandumų beveik nepastebėjau.

Čia jau privalau pasidžiaugti dideliais atstumais — ko gero, ne tik man jie pasirodė neįveikiami ir galbūt kai kurie lankytojai, kuriais daugelis nesidžiaugė, tiesiog nepasiekė šių atokiau įkurtų erdvių. Priešingai, čia dažnai rinkosi patys didžiausi psy trance kultūros mylėtojai – įdomu buvo stebėti jų įvaizdžius ir išraiškas (aprangą, šukuosenas ar tatuiruotes). Mano „Tundra“ – su gera muzika, laisva atmosfera ir įdomiais žmonėmis. Tiek ir užtenka, kad festivalį apšaukčiau vykusiu. Net ir po savaitės, kuri nuėjo vėjais dėl ypač menko darbingumo ir supainiotos dienos su naktimi…

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis.