Kalbant apie lėlių animaciją, nesunku sekti grandine, vedančia nuo kreiviausių šiuolaikinių animatorių iki pirmųjų šio žanro autorių. Juo labiau, kad moderniosios animacijos istorija nėra labai ilga ir pinasi su kinu. Tarkime, broliai Quay žinomi tiek už savo makabrišką animaciją, tiek ir už pilnametražius filmus su „tikrais“ aktoriais. Čeką siurrealistą Jan Svankmajer jie įvardina kaip turėjusį nemažai įtakos kuriant. Svankmajer yra dirbęs Jiržio Trnkos (Jiri Trnka) studijoje. Pastarasis pradėjo tradiciją, ėmusią konkuruoti su pozityviu amerikietiškuoju, „disnėjišku“ požiūriu į animaciją.

Disnėjaus ir Trnkos mokyklas galima atpažinti vien koncentruojantis į personažus. Waltas žymus savo Bembiu, Jiris – imperatoriumi Lakštingala. Trnkos filmuose veikėjai dažniausiai smulkučiai, žemoki, neproporcingi (pvz., labai smulkių, kone vaikiškų pėdų puodžius filme „Ranka“ („Ruka“). Taip pabrėžiamas jų trapumas prieš priešišką jėgą vienokia ar kitokia forma pasitaikančia visuose jo filmuose. Tačiau veikėjų charakteriai išvystyti ir kryptingi – tai pasiekti dar sunkiau žinant, kad didžiojoje dalyje filmų nenaudojama kalba. Personažai nebylūs, pasakotojo nėra, veikėjų būdas išreiškiamas detalėmis, spalva, muzika. Tarkime, vieną pagrindinių filmo „Archangelas Gabrielius pas ponią Husą“ („Archanděl Gabriel a paní Husa”) herojų, ponią Husą, galima apibūdinti kaip gražią ir naivią/kvailą. Savybės atspindimos pakeičiant garso takelio nuotaiką tuo metu, kai ji pasirodo kadre; moteris pateikiama kaip seksualinis objektas, koncentruojant dėmesį į jos išvaizdą ir į tai, kokį poveikį ji daro vyrams. Pabrėžiamos tipiškos “gražios kvailutės” reakcijos – pavyzdžiui, nuostabos kupinas klapsėjimas blakstienomis. Ši istorija paremta Bokačio (Boccaccio) kūriniu, kuriame suktas vienuolis suvilioja vietinę gražuolę apsimetęs archangelu Gabrieliumi. Trnkos dėmesys detalėms išreiškia dailios ir patiklios veikėjos esmę.

Daug Trnkos filmų paremta klasikine literatūros mokykla. Greta Bokačio, sukurtos interpretacijos ir Anderseno, Šekspyro, Čechovo, čekų rašytojų kūriniams. Greta galima stebėti ryškų pasakiškumo elementą, greičiausiai kilusį iš to laikotarpio, kai Trnka dirbo knygų iliustratoriumi. Iliustravimas pamažu transformavosi į lėlių teatrą – Trnkai nebepakako statiško vaizdo, jaudinančio vaizduotę, bet nejudančio savarankiškai. Tačiau jo spektaliai nebuvo priimtini vaikams, o 1935 metais suaugusiesiems šis žanras dar buvo pernelyg marginalus. Mažai kas pasikeitę ir dabar. Neseniai „Menų spaustuvėje“ buvo rodytas G. Radvilavičiūtės lėlių spektaklis suaugusiems „Karalius Juoba“. Ironija ir atsainus požiūris į tradicinės lėlės sąvoką sukūrė absurdišką, spalvingą, savitai prabangų ir aštrų darbą, kurį pamatyti panoro apie 20 žmonių. Data kinta, tradicija lieka. Galima suprasti, kodėl po nepasisekusio darbo lėlių teatre Trnka grįžo prie iliustravimo.

 
Vėliau jis ėmėsi kurti animacijos studijoje „Triukų broliai“ (aka „Broliai su marškinėliais“„Bratri v triku Studio“), kurioje sukurti filmai jam pelnė čekų animacijos tėvo vardą. Su kiekvienu filmu ryškėjo jo universalumas, kadangi jis prisidėdavo prie visų produkcijos stadijų – pradenant scenarijaus ir kostiumų kūrimu, baigiant režisūra ir filmavimu. Jo filmų atmosfera apnniukusi, vedama įvairesnės emocijos ir tikrai nebeskirta mažamečiams.

Beveik visą gyvenimą Trnka praleido sujungtoje Čekijos ir Slovakijos valstybėje. Animatorius 1912 metais gimė Pilsene, o didžiąją gyvenimo dalį praleido Prahoje. Jo filmai savo esme atspindi čekišką būtį ir požiūrį, mitologiją ir įvaizdžius. Todėl nebūtų prasminga kūrėją priskirti valstybei, kuri sukurta dirbtinai. Tam tikra prasme tai prieštarautų pačiai Trnkos kūrybos idėjai – siekti grynosios emocijos, pasitelkiant metaforas kurti realybės atspindžius. Taigi, nenuostabu, kad Trnkos darbuose politika atsiranda labai retai. Tai šiek tiek kertasi su mintimi, jog animaciją jis kūrė suaugusiems, ir kaip menininkas turėtų turėti tam tikrą ideologinę poziciją, atspindėti aštrius to laikotarpio kampus. Tačiau dar kaip iliustratorius jis pasireiškė esantis daugiau estetas, nei filosofas. Jo iliustracijos yra dekoratyvios ir realistiškos, tačiau turinčios nedaug slepiamo turinio.

Galbūt galima teigti, jog visą gyvenimą veikiamas čekoslovakiškos atmosferos, Trnka pasirinko milošišką ketmano gyvenimo būdą. Jausdamas tai, kad egzistuoja sistemos ribos, jis nutarė domėtis savo sritimi, kalbėti abstrakčiomis temomis, kurias pagrindžia klasikine literatūra (ryšiai tarp žmonių, tikrumo/dirbtinumo) arba piešti apolitiškai ir neutraliai, vaikams. Taip vengti temų, kurios galėtų suerzinti politinius autoritetus. Išsišokimai gali sutrukdyti kurti. Menas šiuo atveju tampa didesne vertybe už kovą. Toks buvo išgyvenimo principas pirmojoje XX amžiaus pusėje. Pasak A. Balz, nepasiduoti stalininės čekų vyriausybės spaudimui Trnkai padėjo jo darbo stilius. Neįmanoma nekalbančių personažų priversti skanduoti sistemai palankių šūkių. O pasakomis ir legendomis paremtus filmus beprasmiška cenzūruoti. Didžiąją dalį Trnkos filmų šiandien galima surasti Youtube. Pastačius šalia CGI animacijos, jo darbai yra primityvūs, tačiau be jų koks nors “Toy story 3” galbūt neturėtų tamsesnių alternatyvų.

Daugiau informacijos apie animatorių galima rasti čia ir čia.