Tiesą pasakius jau ganėtinai ilgai abejoju nuo ko turėčiau pradėti šį laišką mūsų skaitytojams, „Menų centro“ lankytojams ir šiaip mūsų veiklai prijaučiantiems žmonėms. Štai jau nuo pirmo straipsnio pasirodymo meno duobėje praėjo beveik trys metai, nuo mūsų pirmojo surengto renginio vieneri metai. Visą šį laiką dirbome ir iki šiol dirbame tikėdami kūrybiškomis idėjomis, tobulėjimu bei nuojauta, jog galų gale meno ir kultūros sritys taps patrauklios ir prieinamos kiekvienam besidominčiam amžiaus ir statusų nevaržomam žmogui. Per šiuos metus sutikome daug skirtingų žmonių, kartais tekdavo nusivilti, kartais labai apsidžiaugti radus naujus bendražygius, prijaučiančius idėjiškai veiklai bei darbui dėl bendrų nematerialių tikslų.

Turbūt labiausiai per šiuos metus pasikeitėme tuo, jog dabar nebegalime nueiti į renginį ir nesutikti ten pažįstamo veido, o neseniai ir nuvykę keletui dienų į Berlyną buvome maloniai nudžiuginti ir priimti nakvoti vien dėl to, jog žmogus žinojo ir karts nuo karto sekė meno duobės naujienas. Dar vienas labai žymus dalykas turbūt yra tai, jog kartais susidaro įspūdis, kad per dieną turime nudirbti tiek darbų, kiek kiti nudirba per tris dienas, mat norint tęsti visą savo savanorišką veiklą, kuri nuo straipsnių rašymo ir meno duobės administravimo išsiplėtė iki kas dieną dirbančio „Menų centro“ kartu su visomis parodomis, kino peržiūromis, skaitykla, diskusijomis bei trisdešimt savanorių, tenka susidoroti ir su papildomais darbais, leidžiančiais turėti finansinę naudą ir suteikiančiais galimybę egzistuoti mūsų materialistinėje sistemoje.

Dar turbūt norėčiau pridurti, jog kuo ilgiau dirbame su įvairiais žmonėmis, institucijomis ir projektais, tuo labiau suvokiame, jog kūrybinių industrijų sritis Lietuvoje tapo labai ydinga. Visų pirma todėl, jog projektinės lėšos bei valstybės parama galerijoms, teatrams ar leidiniams sukūrė tokią terpę, kuomet šių institucijų darbuotojai neturi tiesioginio ryšio su savo vartotojais ir visiškai nesirūpina arba tik šiek tiek rūpinasi nuomone apie jų produktus. Pavyzdžiui, kam galerijos kuratoriui rūpintis įdomesnės parodos pristatymu visuomenei, jeigu jis žino, jog nesvarbu daugiau ar mažiau lankytojų paroda sulauks, vistiek atlyginimą jis gaus tokį, kokį gavo iki šiol? Arba kam rūpintis leidinio pardavimu bei rinkodara, jeigu visi organizacijos darbuotojai žino, jog kaip ir šiais metais, taip ir kitais leidinys gaus lygiai tokį patį finansavimą, o sandėlyje likę neišpirkti numeriai niekam nebadys akių? Kita vertus, juk pastangos atneštų papildomą naudą, tiek finansinę, tiek kultūrinę, tačiau nesuprantama kodėl, bet išsigimusio modelio institucijoms tai mažai rūpi.

Dar įdomesnis mano vis labiau pastebimas faktas, jog mažas leidinio perkamumas, parodų ar koncertų lankomumas tapo tarsi kokybės garantu, mat intelektualiai vertingas prekes renkasi tik išsilavinę, intelektualūs žmonės arba kitaip tariant Lietuva tai dundukų, treninguočių ir kaimiečių kraštas, o va mes esame protingi ir išsilavinę ir neturime su jais nieko bendro. Na, tarkime, aš taip pat pritariu, jog Lietuvoje dar reikia daug dirbti, kad visuomenė taptų labiau išsilavinusi, vasarą leistų ne tik kolektyviniuose soduose, bet ir miestuose, o vietoje muilo operų rinktųsi apsilankymą parodoje ar spektaklyje, tačiau dėl to juk reikia dirbti, tiek mums kiekvienam atskirai, tiek mokykloms, darželiams, ką jau kalbėti apie meno ir kultūros institucijas.

Mūsų veikla iki šiol nerado sau konkrečios organizacijos formos ir apibrėžimų, kai kurie mus vadina anarchistine bendruomene, na o mes patys iki šiol priėjome tik vienos nuostatos — manome, jog jeigu mūsų darbas, pastangos ir idėjos yra įdomios mūsų skaitytojams, lankytojams bei bendraminčiams, tai visų pirma turėtume kreiptis į juos su raginimu mus palaikyti tiek morališkai, tiek finansiškai.

Nenorėtume rinktis tokių modelių, kurie mus nutolintų nuo savo skaitytojų ir tiesioginių vartotojų, nes manome, jog jūsų nuomonė, atsiliepimai, kritika bei paprasčiausias lankomumas puslapyje yra daug svarbesnis variklis mums judėti į priekį bei tobulinti savo kokybę. Be to mūsų skaitytojų ir prenumeratorių pasidarė jau tiek daug, jog jeigu kiekvienas iš jūsų per mėnesį mums pervestumėte bent po 5 litus, mes galėtume mokėti už įdomiausius ir skaitomiausius straipsnius, o ƒ„Menų centrui“ kiekvieną mėnesį galėtume nupirkti mažiausiai dešimt naujų knygų. Atrodo tiek mažai, bet tai ir yra bendruomenės galimybės.

Kita vertus mes žinome, kad Lietuvoje žmonės iki šiol mano, jog kultūros ir meno produktai byra iš dangaus, juos išlaiko kažkas tik ne mes, neesame pratę mokėti ar palaikyti, o kai iniciatyvos bankrutuoja ir dingsta, pradedame stebėtis. Visgi mes tikimės, jog mūsų bendruomenė yra šiek tiek kitokia ir kad jai rūpi, jog mes nedingtume, o atvirkščiai plėstumėmės, tobulėtumėme bei siūlytume jums vis įdomesnius renginius, straipsnius ir idėjas.

Taigi, jeigu norite mus palaikyti bei prisidėti prie mūsų kokybės gerinimo, paaukokite jūsų manymu vertą sumą į šią sąskaitą:

Sąskaitos nr.: LT137044060007467991

Vardas Pavardė/ Pavadinimas: VŠĮ „Kultūros kiemas“

Mokėjimo paskirtis: Parama Meno duobės arba Menų centro veiklai.