Slava Mogutin iš serijos „Food Chain“

Rizikuoju būti sukritikuota, jog kišuosi į man nesuprantamas erdves, kur vyrų studijas, maskulinizmą ir to atspindžius šiuolaikiniame mene verčiau palikti vyrams. O ką jau kalbėti apie homoseksualių vyrų kuriamą meną. Ką gi tos moterys gali šiuo atveju suprasti?! Vis dėlto, surizikuosiu. Susidaro įspūdis, jog vyrai ir vyriškumas pernelyg dažnai užmirštami, lyčių studijas susiaurinant iki moterų problemų ir, žinoma, feminizmo.

Retai tenka išgirsti vyrų menininkų balsus, kvestionuojančius jų pačių kaip „lytinių-subjektų“ situaciją ir patirtis. Todėl grafa „moterų menas“ nieko nestebina, bet štai anksčiau minėtieji vis dar išlieka kažkur pakraščiuose. Atrodo, kad ir pati pernelyg dažnai užsimenu apie feminizmo ir meno sąsajas. Taigi, rizika šį kartą kaip tik vietoje.

Brian Kenny „Boys Never Fail“

Nors draugus, šeimą ir artimuosius vis linksminu savo feministiniu požiūriu ir juokais karts nuo karto dėl visko kaltinu baltaodžius heteroseksualus vyrus, pastarieji, manau, neišvengia savo paties „dominavimo“ naštos. Juk toli gražu ne kiekvienas sugeba išsilaikyti hegemoninio vyriškumo ribose, kur „būti vyru“ reiškia dominavimą, pergales, fizinę jėgą bei prievartą, emocinį šaltumą, išskirtinai heteroseksualumą, ekonominę nepriklausomybę, seksualinius laimėjimus… Sąrašą, spėju, kiekvienas dar gali pratęsti tikrai ne viena savybe. „Boys never fail“.

„Savo agresyvų būdą paveldėjau iš tėvo, kuris puldavo muštis kiekvieną kartą būdamas girtas. (…) Kartais savo agresyvumą nukreipiu į žmones, kuriuos myliu, žmones, kurie yra man artimiausi, ir tai yra reali problema.“ — menininkas Slava Mogutin.

O ką daryti tiems, kurie į minėtą apibrėžimą netelpa? Variantai keli – arba ieškoti tokių pačių panašių, kartais susiduriant su pašaipiomis užuominomis iš „tikrų“ vyrų, arba apsimetinėti tuo, kuo nesi, ir nuolat slėptis, arba, galiausiai, pasirinkti kilpą ant kaklo. Paskutiniu atveju, žinoma, juokauju, tačiau ir tame yra tiesos – šį kelią vis dar pasirenka dažnas vidutinio amžiaus vyras (lietuvis ir ne tik), nesugebantis finansiškai išlaikyti savo šeimos, dėl to nuolat engiamas žmonos, vaikų ir aplinkinių, o verkti ar eiti pas psichologą juk nedera! Aišku, visais atvejais gerokai hiperbolizuoju. Be to, atrodo, jog situacija kiek keičiasi.

Slava Mogutin iš knygos „Lost Boys“

Bet grįžkime prie šiuolaikinio meno. Vyriškumą kvestionuoja ir tuo pačiu kitokius seksualumus vaizduoja dažniausiai queer menininkai (Slava Mogutin, Brian Kenny, Sean Gyshen Fennell ir kt.). Homoseksualūs vyrai, ko gero, yra ryškiausias subordinuoto vyriškumo pavyzdys mūsų kultūroje, todėl mene jie dažnai kalba apie savo padėtį ir savojo tapatumo konstravimą. Rusas gyvenantis Niujorke Slava Mogutin ir jo draugas Brian Kenny kuria būtent tokį socialinį, politinį meną. Kartu jie multidisciplininis menininkų projektas SUPERM. Abu jie buvo užauginti tradicinėse šeimose, kur apie homoseksualumą nė kalbos negalėjo būti.

„Aš padariau daugybę dalykų, kad įveikčiau kompleksus, kuriuos mano prote pasėjo tėvai.“ — Slava Mogutin.

SUPERM instaliacijos

Sąmoningai neliečiu Slavos radikalios queer literatūros (dėl kurios buvo priverstas politinio prieglobsčio prašytis Amerikoje), performansų ar fotografijų, artėjančių prie homoerotinės pornografijos, nes šį kartą labiau domina vyriškumo kvestionavimas nei atviras šokiravimas, kuris gali ištikti dažną, kuriam ar kuriai homofobija vis dar nesvetima. Kita vertus, išvengti seksualumo, be abejo, nepavyksta – abi jo fotografijų monografijos („Lost boys“, 2006) ir „NYC Go-Go“, 2007) daugiau ar mažiau tuo persmelktos.

Tiesa, „Lost boys“ apie homoseksualų vyriškumą kalba kiek mažiau. Čia Slava dėmesį sutelkia į šiuolaikinį gyvenimo būdą, skirtingas vyriškas subkultūras, muštruojamus ir „tikro“ vyriškumo dvasia ugdomus jaunus kareivius, vietos nerandančius, kenčiančius vyrus ir berniukus, ekonominį nestabilumą, skurdą ir, galiausiai, skirtingus seksualinius tapatumus. Atvirai, taip kaip yra. Nes pernelyg dažnai esame valdomi kažkokio mistiško, kultūriškai sukonstruoto gėdos jausmo. Kitur – vyrų troškimai, fantazijos ir svajonės. Slava nedirba fotostudijose, specialiai neieško modelių, jo fotografija, anot menininko, labai dažnai atspindi pačio kasdienybę ir keliones. Jis ieško laisvės ir laisvų kūrybos formų (ne veltui, Slava pirmasis į rusų kalbą išvertė bitnikų subkultūros atstovų A. Ginsberg ir W. S. Burroughs kūrybą), o suvaržymus mato tiek komunistinėje, tiek kapitalistinėje santvarkoje.

„Aš siekiu gvildenti pačią „gėdos“ sąvoką, būdamas absoliučiai „begėdžiu“ — Slava Mogutin.

Slava Mogutin iš knygos „Lost Boys“

Jo gyvenimo draugas ir kolega Brian Kenny savo mintims ir klausimams išsakyti pasirenka instaliacijas, koliažus, video ir audio technikas. Pasitelkiąs šaudyklose ir policijoje naudojamus taikinius, jis piešia, rašo, klijuoja jaunimo, seksualumo ir smurto populiariojoje kultūroje temomis. Brian Kenny kūryboje gerokai daugiau vyriškos destrukcijos ir agresijos. Jis pats tai priima itin natūraliai, kaip bendražmogišką savybę. Būdama moterimi, drįstu tuo suabejoti.

„Destrukcija nuostabiai greitas ir galingas reiškinys. Manau, jausmas vykdyti destrukciją yra labai įprastas žmonėms Amerikoje, ypač visuose tuose filmuose kaip „Nepriklausomybės diena“ ir pan.“ — Brian Kenny.

Brian Kenny darbai

Vietoj pabaigos. Vienas dėstytojas apie vyriškumo krizes kažkada pasakė: „Vyrai auklėjami žaidimus priimti pernelyg rimtai. Jiems būdinga savisvarbos iliuzija, kuri kartais ima ir subliūkšta“.

Gerokai daugiau ir išsamiau apie Slava Mogutin ir jo kūrybą rasite čia; apie Brian Kenny čia.

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin fotografija iš knygos „Lost Boys“ ir Brian Kenny darbas