Edgaras Andriūnas

Birželio 24 dieną 19 val. „Menų centre“ (daukanto g. 28) bus atidaryta dviejų jaunosios kartos menininkų paroda „Kintamumo žymės“.  Paroda kalba apie kintančias struktūras, formas, žmogaus ir jo aplinkos bei daiktų transformacijas. Audrius Šidlauskas transformacijų suvokimą išreiškia naudodamas fotografijos techniką, tuo tarpu Edgaras Andriūnas pristato šiai tematikai sukurtus tapybos darbus. Abu menininkai dirba kartu, nagrinėja tas pačias tematikas ir siedami skirtingas technikas siekia išvystyti, autorių teigimu, iki beprotybės sukrečiančius vaizdus. Nors abu menininkai yra jaunosios kartos atstovai, tačiau kartu jie stengiasi parodyti savo požiūrį į kūrybą bei jos pateikimą žiūrovui. Siūlome interviu su autoriais.

Gintarė Žitkevičiūtė. Kaip pradėjote kurti, kodėl pasirinkote būtent tapybos ir fotografijos technikas?

Edgaras Andriūnas. Tapyba – tai beveik visas mano gyvenimas. Aš ties ja gyvenu, ties ja alsuoju, ties ja prabundu, džiaugiuosi. Ji užima daugiausia mano laiko. Jei jos nebūtų, aš būčiau tiesiog pilkas žmogus. Mano tėvai nebuvo menininkai, bet jie gana anksti pastebėjo, kad turiu meninių įgūdžių. Vidurinėje buvau visiškai negabus tiksliesiems mokslams: matematikai, fizikai bei chemijai. Jei atsakymą reikėdavo gauti skaičių, man išryškėdavo kažkokie neaiškūs simboliai. Baigęs vidurinę jau tvirtai žinojau, kad stosiu į tapybą. Buvau tikras, kad tikrai įstosiu į Dailės Akademiją.

Audrius Šidlauskas. Nelaikau savęs fotografu, nes tai nėra mano darbas, esu daugiau stebėtojas, tyrinėjantis žmogų ir aplinką, kurioje jis egzistuoja. Fotografija gan vėlai atėjo į mano gyvenimą, o gal tai paveldėjau iš savo tėvo, nors jis daugiau buvo šeimos fotografas. Manau ne aš pats pasirinkau fotografiją, bet fotografija pasirinko mane.

Audrius Šidlauskas

G.Ž. Kokia jūsų nuomonė apie kūrybos situaciją Lietuvoje?

A.Š. Manau, jog Lietuvoje yra daug gabių, talentingų žmonių, bet jiems sunkiau čia save ralizuoti ir išreikšti. Šneku apie galimybes mokytis, tobulėti ir siekti savo tikslo, o deja žmogus yra suvaržytas, suvaržytas ne savęs bet aplinkos. Nesu materialistas, bet pašneket galima ir apie pinigus, apie nesvietiškas kainas už mokslus ir kokios perspektyvos laukia juos užbaigus. Juk netik reikia sumokėti už mokslus, bet ir pačiam įsigyti įrankius su kuriais dirbama. Aišku išsisukti iš kiekvienos keblios situacijos taip pat yra menas, nereikia nuleisti rankų, reikia judėti pirmyn.

E.A. Pusėtina, manau jauniems yra sunku prasimušti tarp vadinamų senųjų nusistovėjusių grandų. Kai kada pamanau, ką išvis čia darau, gal važiuoti kur toliau…

Audrius Šidlauskas naudoja fotografijos techniką

Edgaras Andriūnas perteikia mintis tapyba

G.Ž. Apie ką kalbės eksponuojama paroda? Parodoje dalyvaujate dviese, kodėl kuriate kartu?

E.A. Man patinka stebėti, kaip žmonių siluetai susisieja su fonu, bet kartu iš iškyla iš jo. Kintančios struktūros, kintanti forma. Aš noriu atkreipti dėmesį, kaip peizaže kinta apšvietimas, taip pat žmogus, jo forma. Manau, kad fotografijos ir tapybos sąsaja gali būti bendras dublis, žaidimas. Tapyboje tu matai, kaip viskas keičiasi, kiekvienu metu užfiksuoji ir gali tepti toliau. O nuotrauka — tai pastebėto motyvo užšaldymas.. Užfiksavai ir viskas, jis toliau niekur nejudės.

G.Ž. Kokie jūsų artimiausi planai?

A.Š. Artimiausi planai nėra tokie labai jau ryškūs, bet viziją jau turiu susidaręs, pasibaigus šiai parodai Kaune yra pamąstymų pratęsti „Kintamumo“ ciklą Klaipėdoje Edgaro gimtajame mieste, o paskui gal ir iki mano kaimuko Alytaus, tiesiog nesinori sustoti ties vienu tašku, juk nevisi turi galimybių atvažiuoti iš kito Lietuvos galo iki parodos.

E.A. Su savo draugų kompanija esam susibūrę į „Entrevue Art“ grupuotę, manau daug ką padarysime, esam potencialūs, jauno kraujo bei užsispyrę žmonės.

Ačiū už atsakymus, o visus susidomėjusius kviečiame į parodos atidarymą, paroda veiks iki liepos 24 dienos („Menų centro“ darbo laikas pirm.-penkt. 15-20 val.).